Dar truputį apie Velsą

Velsas man primena pravažiuojančius traukinius. Velse jaučiu laiko trukmę, baigties artumą – kelionės, buvimo... pinigų.

Pasakysiu kaip draugui: velniškai brangu nusigauti į Velsą, ypač į Hay-on-Wye, mano antrus namus.

Štai taip važiuojama iš Vilniaus į Hay: taksi į autobusų stotį, autbusu į Kauno oro uostą, tada lėktuvu į Bristolį arba Birminghamą. Vėliau - autobusu iki miesto pagrindinės stoties ir traukiniu į Newportą. Newporte sėdima ant suolo ir klausomasi anglų/valų kalbomis skelbiamos informacijos. Po keturiasdešimt minučių lipama į kitą traukinį, vežantį į Herefordą. Hereforde patikrinamas autobusų tvarkaraštis ir einama į “Queen’s Arms”. Po to apie 10 minučių stovima prie besilaižančių angliukų, kol atvažiuoja 36 autobusas. Tyliai leidžias pavargusi saulė, žalumos išsitaškuoja avimis, apniunka dangus, vališkaisiais kalneliais smunkant žemyn, aukštyn, šakos brauko plaukus ir autobuso šonus.

Kai pirmą kartą kirtau Anglijos-Velso sieną, pamačiau ženklą: “Ideas May Blossom”.

Užstačius juvelyriką ir roleksus lombarde, toliau Hay elgiamasi šitaip. Perku knygą; bare susipažinusi su trenere einu į jos sporto klubą ir su vietinėmis moterimis po dubeniu ritinėju kamuolį. Užsuku pavalgyti – vienąsyk pigiau, kitąsyk brangiau ten, kur kadais kabėjo tragikos persmelktas mano portretas. Prie staliuko nedrąsiai prieina Simonas ir duoda CD: “Gražiausia baltų muzika”. Mano, man patiksią.

Einu į open-mic – šis pasikeitęs, profesionalesnis. Ant scenos (scenos!) stovi net būgnai, ir jais kartais groja Owenas. Nemaniau, kad jis moka groti būgnais.

Tada į pievą prie šaltos Vajaus upės. Gurguliuojanti akmenukais, ji tarsi visai nieko upė.

Aplankau knygrišį Chrisą. Nesutikau kito žmogaus, kuris šitaip pasimestų bendraudamas. Sukiodamasi po jo knygrišyklą akimis ieškau menkų suvenyrų, kuriuos galėčiau išsivežti. Pamatau poezijos knygelę – nežinojau, kad Chrisas rašo ir poeziją. Atsiverčiu, nesitikėdama nieko ypatingo, tiksliau, – ko nors panašaus į jo prozą. Nustembu.

“Tu daug eilėraščių rašai?” – klausiu.

“Ai, kokį vieną-du per savaitę”, – sako. Žvelgdama į jo žilas garbanas, spėju, kad turėtų būti parašęs šešiolika tūkstančių.

Jei suksi pro šalį, paspausk jam ranką. Arba nusipirk iš jo eilėraščių knygelę, bus geriau, ir žmogaus nesugėdysi.

Ne vien praktinės priežastys stabdo mane nuo Velso. Kelionė reiškia atsivėrimą nostalgijai, išdidžiam “all in” mostui.

Matai, yra tas kalnas. Aš nežinau, kas su juo. Budistai sako, kad jis šventas, ir iš įvairiausių pasaulio vietų važiuoja ant jo pasėdėti užsimerkus. Vietiniai jaunuoliai slankioja po kalną rinkdami grybus ir po to jų prisivalgę paišo. Kiti žmonės – jų dauguma – tiesiog juo lipa ir šauniai praleidžia laiką. Aš jame galvoju, kartais su mintim, kartais be minčių. Geriu vyną ir valgau šokoladinį tortą. Kalnas apžėlęs karklais, paparčiais, avimis ir mėlynių krūmais.

Jei esi ganėtinai trenktas, gali jame skaityti knygą. Tau kas nors parekomenduos, ką skaityti. Įduos ją į rankas ir pasakys: “Juokinga. Patiks.” Versdamas puslapius, nerasi nieko, kas būtų nors mažumėlę juokinga. Ir tai bus juokinga, ir knyga taps viena mėgstamiausių.

Negaliu važiuoti į Velsą, nes grįžusi eisiu ir galvosiu, kad grįžau. Galvosiu apie žodžius, knygas, lietų ir purvą, arbatą, “prašau” ir “ačiū”, taupias arba pernelyg dosnias frazes, simfoninę baltų muziką. Rankinėje voliosis popieriukai (popieriukai!) su knygų, filmų ar atlikėjų rekomendacijomis.