Tokelės

Jau kuris laikas neturiu ausinuko. Parašiau - "kai sugenda", bet kūdikiui aišku, kad aš jį tiesiog pamečiau. Jį, įsigytą po darbo mėnesio skambučių kompanijoje, kai 6 val. per dieną skambindavau žmonėms ir sakydavau: "Laba diena, ar su ponia... Austryte kalbu? Labai malonu, mano vardas Marta, skambinu Jums iš banko "Snoras". Norėjau Jūsų paklausti, ar jau spėjote aktyvuoti naująją "Maximos" kortelę? Ne? Matote, Jūsų turima "Saulutės" kortelė nuo sausio 1-os nebegalios, tad nebegalėsite naudotis nuolaidomis. Labai rekomenduoju naująją aktyvuotis kuo greičiau, kol prie "Snoro" bankiukų dar nesusidarė eilės. Taip, Jums tiesiog reikia nueiti į "Snoro" bankiuką su kortele ir Jūsų asmens dokumentu... Taip, neprivalote imti kredito. Taip, 14.99% palūkanos. Mtaip. Sakykite - nenoriu kredito, noriu tik aktyvuoti kortelę. Sakote, pirkote siurblį? Na, žodžiu, ir Jums tiesiog aktyvuos tą kortelę ir galėsite... Ne, aš už tai gausiu t

Panūdusi šį tą parašyti, rinkausi iš trijų temų - kelionės iš Piterio į Vilnių, dviejų festivalių apybraižos - dalykų, kurių patys festivaliai kažkaip neakcentuoja pranešimuose spaudai, ir kvietinio alaus. Pasirinkau alų. Vieną kartą, seniai seniai, septynmyliais batais nuėjau į alaus degustaciją. Ją organizavo merginos, itin susijusios su UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas", ir jų alaus parduotuvėje, kur pasisuksi, šmėžavo tos UAB logotipai, skelbimai ir gaminiai. Nepaisant to , merginos tikrai žinojo, ką šneka ir ką siūlo gerti, ir joms esu dėkinga, kad pavedėjo į alaus teorijos kelią. Degustacijos metu teko grumtis su kai kuriais įsitikinimais. Prisivertusi užuodžiau žemės aromatus, sklindančius nuo, asmeniniu vertinimu, prasto ir plokščio "Carlsberg", gėlių aromatą - nuo UAB "..." "Extros". Sutelkus dėmesį į anglišką kartųjį elį „Fuller's ESB“, Didžiojoje Britanijoje tikrai nepervertintą alų, šis pakvipo žolelėmis, medumi, rieš

Igorio vakar nereikėjo, toliau filmavome mano kančią. Sėdėjau "kino klube", t. y. pas Nastią (tą, kuriai mano miegamasis butas nepriklauso, jai ir nereikia, nes ji nuomojasi puikią vietelę kiek prastesnėje gatvėje). Kas savaitę ji rengia pasisėdėjimus kino mylėtojams ar šiaip nuobodžiaujantiesiems, kartu jie pasižiūri kokį filmą. Vėlavau valandą, nes iki šiol mano filmavimo grupė visur vėluodavo apie pusantros. Žinoma, niekas (anei filmas, anei filmavimas) nebuvo prasidėję, ir dar pusvalandį neprasidėjo. Akimirką pasijutau liūdnai, nes kaipgi galima taip šūdinai organizuoti reikalus. Vienintelis pagarbos vertas žmogus man pasirodė Nastia, nes jos reikalai vėlavo vien dėl to, kad... nebuvo jokių reikalų. Pasisėdėjimas su filmu ar be vis tiek  yra   pasisėdėjimas. Planas buvo toks: likus 15-ai minučių iki filmo baigties turėjau palikti kambarį, nueiti į kitą, ten persirengti ir apsiverkti. Tada į kambario duris turėjo pabelsti filmavimo grupė, man reikėjo jas atidaryti nuve

Igoris vis dėl to atėjo. Stoviniavau metro, persirišinėjau plaukus, tikrinausi mobilų, o tada prisistatė jaunuolis žydrarėmiais akiniais, nors laukiau visai ne jo, o filmavimo grupės. Prisistatė ir puolė klausinėti - kasgi vyksta, kiek jau nufilmuota ir kodėl jam niekas nieko nepaaiškina. Manė, kad filmuosimės nuo pat ryto, jis pats režisierei paskambino 3 popiet, ir šiaip ne taip susitarė susitikt pusę 9. Štai mes ir čia. Nežinau, kiek jam sakyt, kiek nesakyt, nes ir taip nemano prasidėjęs su stipria komanda. Tačiau darosi linksmiau - atsirado dar vienas šiek tiek vyksmu nepatenkintas žmogus, aš nebe viena karo - filmavimo - aikštelėj. Kokioj dar aikštelėj - vidiniam kieme, gatvėj, kabake. Filmavome vidinį kiemą. Ida, t.y. aš, žavisi Piterio vidiniais kiemais, grafičiais ir visokia neformalia statyba, žmonių saviraiška. Valiai, Valentinui (Igoriui), patinka puošnūs senamiesčio statiniai. Konfliktas (!). Atrodo, nebūtų sudėtinga, bet aš moju ranka į kiemo kampą (purviną, ištaguotą