Aštuoni mylintys vyrai

O po to nustojo lyti. Suėmiau kartono dėžės kraštą, užsimečiau ant riešo maišą su kibiru ir išstūmiau dviratį pro lauko duris.

Pastaruoju metu susiduriu su situacijomis, kurios nenutiktų moteriai ilgu paltu ir aukštakulniais, bet man nutinka, nors pagaliau turiu paltą ir net batus. Man nutinka statybos, santechnika, gobelenai, difuzoriai, sifonai, išoriniai blokai, žarnelės, varžų matavimai, įsigijimai ir pardavimai. Ar aš mėgstu šiuos dalykus? Ne, visi žino, kad mėgstu tik apelsinų džemą ant bagetės riekių ir literatūrą. Ar aš žinau, ką anie žodžiai reiškia? Nutuokiu, po šimts perkūnų. Ar tai lengvina mano gyvenimą? Vaikyti!

Aš nekalbu apie darbą, jei kam galėjo šauti mintis. Aš kalbu apie spalvingą savo asmeninį gyvenimą.
Nesakysiu, kiek kartų pastarąjį mėnesį krausčiausi, bet akylas skaitytojas pats gali įtarti. Žmonės kalba, kad toks mano būdas, tačiau aš kaltinčiau aplinkybes - tas pačias, kurios pagaliau man priminė apie rašymą iš malonumo.
Kiti tai pavadintų skyrybomis, bet jie tiesiog nežino daug žodžių.

Visą paauglystę girdėjau kalbant, kad būti vienintele savo kartos mergaite giminėje yra superinis dalykas. "Kaip tave mylės ir rems sunkiomis aplinkybėmis", - sakė žmonės, kol su pusbroliais žaidžiau krepšinį. Stovėdama kambario gale, priešais save rankomis suvijusi lanką.
"Kaip jūs puikiai sutarsite, kai suaugsite", - šypsojosi jie man, pasodinę tarp dviejų besimušančių brolių. "Jūs būsite geriausi draugai", - skambėjo man ausyse, kai jaunesnįjį už kojos tempiau į virtuvę valgyti.
Aišku, jie buvo teisūs.

Ką tik nusipirkau pirmą gyvenime šaldytuvą ir pirmą kartą grąžinau pirkinį. Atsigabenti jį man padėjo brolis, išgabenti - pusbrolis.
"Klausyk, ketvirtadienį atvažiuos šaldytuvas. Kadangi sumokėjau tik už atvežimą, gal padėtum kurjeriui užnešti jį į trečią aukštą? Dėl kurjerio pagalbos aš kaip nors susitarsiu", - klausiau 12-oko. Ilgai giminėje ginčijomės, kaip paauglys ir menkai motyvuotas kurjeris užneš tokį daiktą viršun. Kol atėjo išganytoji diena ir išganytasis kurjeris.
Išsitraukęs iš po pažasčia atsineštą dėželę truktelėjo smakru mano brolio link: "Užneši?"
"Jo..." - nutęsė brolis. Suėmė pirščiukais pirkinį ir užnešė į trečią aukštą. Iš dėžės buvo matyti, kad viduje negali tūnoti gigantas, tuo įsitikinome ir išpakavę šaldytuvą.
"Kaip minibaras. Užpildysiu šampanu ir laikysiu prie lovos!"- šmaikštavau su draugais, po stalu nervingai gniaužydama servetėlę.

Kam nepasitaiko supainioti išmatavimų, perkant internetu. Apmaudu, kad šaldytuvas, tarsi kontrolinis šūvis, mane rado namie nesant karšto ir šalto vandens. Tada, kai saulė neprasiskverbdavo pro senamiesčio mūrus ir ant grindų taurėje ledydavo vanduo. Kai mėginant migti, ant gumbuotos sofos ranktūrio kojas po savimi suriesdavo nematomas voras ir imdavo laukti, kol užsimerksiu.

Praėjus savaitei su pusbroliu išgrūdom šaldytuvą atgal į internetą, o dar po kelių dienų kitas pusbrolis su mylimąja ir brolių šutve iškraustė mane pačią.

Kaskart sukdamasi gyvenimo cikluose suprantu vieną dalyką. Vienus žmones myli penkerius metus, dešimt metų, nuo gimimo, visą gyvenimą, visus kartus, kai bloga ir gera. Kitus myli, kol nauja ir įdomu.
Mano meilė aštuoniems mylintiems vyrams - tėčiui, broliams, pusbroliams, dėdėms, seneliui - beciklė, ji neturi etapų, ji leidžia man sakyti I feel safe in New York City, ji moko įremti karabiną į petį, pasistatyti vigvamą, doroti žuvį, rašyti istorijas, traukti į plaučius, laikytis žodžio, irkluoti, pasitikėti, važiuoti dviračiu, išklausyti, palenkti tautas ir per naktį užkariauti civilizacijas,

Apsižergiau dviratį ir išriedėjau į Užupio pusę. Ilgą paltą ir aukštakulnius perkraustysiu pati.