Tokelės

Mėsa, mėsa, mėsa. Kartoju šį žodį drąsiai, nors visi tuoj puola šieptis, esą nieko nesuprantu. Išties - kuo toliau, tuo mažiau suprantu (va, ir nevalgyk serbentų), bet šiandien suvokiau vieną dalyką: jūs ir patys nieko nesuprantat. Darbe iškilo diskusija: kas per gyvuliai yra tos mėsinės karvės ir kodėl neetiška valgyti kiaušinį. Turiu kelis kontrolinius klausimus mėsamėgių budrumui ir žinioms patikrinti (kaimuose augusieji - eikite parūkyti): 1) kiek laiko po apsiveršiavimo karvė duoda pieno? 2) ką reiškia sąvoka "bergždžia karvė" ir kaip tas bergždumas sprendžiamas? 3) ar gali karvė atsisakyti šeiminio gyvenimo ir pasenti kaip telyčia? Giliausias, filosofiškas ir visa apibendrinantis klausimas yra paskutinis. Atsakymas į jį, pasakysiu, yra neigiamas, štai tau ir lygybė. Apie mėsą vis dėlto papasakosiu kitą kartą, nes dar turiu pasikonsultuoti su žinovais. Čia pateikiu pokalbį, kuris paaiškina visus intymius kiaušinių gyvenimo aspektus. Kiaušiniai - sena tema, bet

Tiek daug turiu pasakyti, nė nežinau, kas šiuo metu svarbesnė žinia. Išgirdau, kad Vilnius pastatytas ant 7 kalvų. Iki šiol maniau, kad tuo garsėja Roma, bet štai Vikipedijos puslapis  siūlo ištisą sąrašą miestų, kurie dedasi pastatyti ant 7 kalvų (maždaug - "Romka, neįsivaizdink, va pas mus jų tiek ir tiek"). Ir ką jame matau - ogi Telšius. Tai čia viena žinia. Antroji žinia susijusi su šiukšlėmis ir pavasariu. Šiuo metu gyvenu, tpfu, moksliškai tyrinėju Antakalnį. Iš Lazdynų atrodo, kad tai labai tvarkingas, išdidus rajonas. Iš Antakalnio atrodo, kad čia labai daug šiukšlių, netgi daugiau nei Lazdynuose, ir tokiose vietose, kurios nė nesiprašo šiukšlinimo. Kitaip tariant, čia baisingos ne tik pakrantės ir pamiškės, o ir iš pažiūros nekaltos patvorės, kur nei prieisi, nei prisėsi. Tačiau viskas nėra nei juoda, nei balta: neseniai išvydau sąmoningumo aktą. Stoviu prie kiosko, svaigiai lūkuriuoju, stebėdama, kaip man pildo E bilietą, uodžiu orą, pilną svilėsių kvapo, šyps