Tokelės

Pasiėmiau į rankas šviežią "Verslo klasę" ir benagrinėdama viršelio piešinį svarsčiau: kodėl jis toks kariškas? Gal pagrindinė tema nagrinėja istoriją? Tada pamačiau antraštę: "Krizės pabaigos belaukiant: baisu patikėti", ir viskas paaiškėjo. Matote, ketinau šį tekstą pradėti mintimi, kad iš Lietuvos žemelės nesitraukiant krizės įšalui ir toliau  dauguma tautiečių keliauja po artimus miestus, kaimynines šalis, užuot skridę į Honkongą ar Fuerteventurą. Tokios tendencijos vyravo pernai ir laisvai galėčiau apie jas kalbėti šiemet, jei akių nebadytų ta antraštė. Skubiausiai atsiverčiu straipsnį ir pakniopstom skenuodama tekstą ieškau pagalbos sakinio, daugų daugiausia trijų žodžių - tai taip ar ne , baigėsi  ar ne , galiu pirktis kentauro kumpio, ar toliau tik šlapiankos, sakyti, kad chebra , varom į miestelius, nes vis tiek daugiau niekam neturime pinigų?.. Randu. Teksto antraštėlė, subheadas, kaip mes namie sakome, skelbia: "Ji baigėsi". Valio, tebūnie!

Lvovą reikėtų vadinti Lvivu, pasakojo žavi ukrainietė Marta. Lvovas - rusiškas miesto pavadinimas, Lvuvas - lenkiškas. Lvivas yra ukrainietiškas ir gerokai gražesnis, sakė ji. Lvivas - kietas riešutas, vienu apsilankymu jo neaprėpsi ir nenupasakosi. Kelionėje buvau saugojama, kad nieko nenutiktų, vis dėlto reikėtų čia atvažiuoti vienai, kad kas nors nutiktų ir įspūdžių čia rašydama aprėpti negalėčiau. Jau geriau šitaip. Pradėjau šį kelionių tekstą ir paklausiau savęs, kas gi skaitytojams įdomu. Vieniems - kultūra, kad ir ką tai reikštų, kitiems - architektūra, tretiems - istorija. Tačiau kad ir kokie intelektualūs, visi skaito tekstus apie seksą ir smurtą, todėl atsispirsiu nuo šių temų. O po to, jei dar ūpo bus likę, parašysiu tris išmanesnius sakinius, žodžiu, pataupysiu sultingą informaciją pabaigai. Lvivas moka išnaudoti savo legendas. Viena legendų - kad čia ruošiama ypatinga kava, todėl kas antra kavinė Lvivo kavą įsirašo į meniu. Kita legenda - kad Lvivo šokoladas ypatinga

- Ei, tau čia kas? - Na, džiūsta oda... - Bet tai baisiai atrodo... Aišku, neužkrečiama, nedurnas, taip nevaikščiotum, jei būtų užkrečiama. Tau čia nuo streso taip? - Mm. - Šeimoj kažkas? Numirė kas nors? Šiaip problemos kažkokios? - Nu nuo vaikystės man taip... - Išgąsdino kažkas, kai mažas buvai? Tave suparino ir nuo tada taip pasidarė?! - Nu panašiai. - Blet blet, kaip tokiems į snukį reiktų duot! Bet tai kai tu baisiai atrodai, jaučiu, prie tavęs mažai kas sėdasi. Ane? - ... - O tu nebandei kreiptis į Holivudą? Ahaha, tu gi galėtum siaubo filmuose vaidint, rimtai! Rimtai parašyk! Tu tik nepyk, aš tai nesišaipau, aš tau padėt noriu. Ką tau gydytojai sako? - Nu ką, ką, kad reikia gydyt, bet tai ką aš... - Gulkis į ligoninę ir gydykis! Tau turbūt ant viso kūno taip? Oi bleeet, tu būtinai gydykis! Ko tu nesigydai?! - Pinigų aš neturiu, kaip man gydytis. - O tai Darbo biržoj nestovi? - Nestoviu. - Tai tu dur... tai atsistok, tada nemokamai tave gydys! Nu rimtai, ryt ats

Genovaitės Bončkutės Petronienės knygos "Neįvykusi terapija" skaityti nenorėjau. Iš karto neigiamai nuteikė jau paminėti knygos duomenys: autorės vardas ir knygos pavadinimas. Tikiu, jog esate pagedę žmonės ir suprantate, kad "Neįvykusi terapija" skamba nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai, o autorės varde gerokai per daug priesagų, bet net ir daug matęs žmogus nustebtų pamatęs, kokia tai negraži knyga. Kadaise dirbau knygyne, į kurį kasdien atkeliaudavo kalnai įvairiausių knygų iš antrų rankų. Viena kasdienių užduočių buvo - atkasti lankytojams praėjimą, suskirstant knygas į teminius bokštelius. Skirtingas temas kuruojantys žmonės peržvelgdavo savo bokštelius ir nurodydavo knygas, kurias iš jų pirktų. Tai reikėdavo daryti greitai, todėl laikui bėgant įprasdavai žmogus per daug knygos nevartęs įspėti jos kategoriją ir netgi nuspręsti - pirks ją kas nors po to ar nepirks. Jei būčiau gavusi į rankas leidinį su tokiu viršeliu kaip Genovaitės Bončkutės Petronienės kny

Jau įsikėliau, jau, rodos, ir apsigyvenau. Darsyk peršukuosiu Lazdynų vilną, ir po to į juos važinėsiu tik brolių lankyt. Kaip esu minėjusi, savanoriškai pakeičiau gyvenamąją vietą į šiek tiek gyvesnę ir man gerokai mažiau pažįstamą. Jau susipažinau su Savanorių "Maximos" savitumais, ir iškart be jokių pastangų išmokau gražiai priimti tuos vaizdus, kurie Lazdynuose būtų papiktinę. Tau reikėjo į mane atsitrenkti? O prašom, ponia! Tau būtinai reikia į eilės priekį? Žinoma, matyt, turi neatidėliotinų reikalų. Prasilenkdama su iki pusės nuogais girtais vyrukais pusbrolio paklausiau ne "ar čia pas jus tokios mados", o "ką ten veikia tas paukštis be galvos". - Jis su galva, - atsakė jis, peržengdamas stiklo šukių krūvą. - Šiaip su išvirtusiais viduriais? - Nespėjau įsižiūrėti. Mes gyvename toje vietoje, kur tiesiai arba į dešinę - didis grožis, o į kairę - didūs nuotykiai. Tačiau vakar paaiškėjo, kad nuotykių būna ir žemyn. Ruošiuosi išeiti iš namų, lau

Niekam ne paslaptis, miestą aš skaldau ir valdau iš keisčiausių jo vietų. Pastaruoju metu tam labiausiai tiko Lazdynai, žalias ir erdvus, 30 000 gyventojų globiantis rajonas. Tačiau mano godumui nėra ribų, tad atsisveikinu su premijomis apdovanotų daugiabučių gatve (kuri vadinasi Architektų) ir kraustausi į Savanorius. Iš pagarbos praeičiai turėčiau papasakoti, ką naujo sužinojau apie Lazdynus ir ko galbūt tamstos nežinote. O turėtumėte žinoti, nes sprendžiant pagal nuomos ir butų kainų Lazdynuose spurtą, po rajonu slypi jei ne aukso, tai bent skalūnų naftos klodai. > Nėra taisyklių. Persikėlusi į Lazdynus nustojau laikytis kelių eismo taisyklių, nes juose nėra eismo. Pamenu, vaikystėje mano kiemo draugė sakydavo: "Šioje gatvėje (kuri vadinasi Architektų) vakare galima futbolą žaisti, niekas nesutrukdys." Išties ne daug kas pasikeitė. Galbūt keliems lazdyniečiams atrodo, kad eismo rajone per daug, tačiau jie greičiausiai turi galvoje naktinius dragus (ne Dragūną, bet

Švilpiant vilkikams pro šalį, sukantis "Megos" malūnėliams, aš stovėdavau šalikelėje, kuprinę atrėmusi į kuoliuką, ir nykštį iškėlusi šypsodavau. Anuomet šalia manęs stovėdavo Justina, o kiek toliau - ženklas, nurodantis kelią į Vandžiogalą. Van-džiogala. Van-džio-gala. Vandžio-gala. Van-džio-ga-la. Dabar mano humoro jausmas gerokai subtilesnis nei anuomet, tad negalėčiau paaiškinti, kodėl juokingas šis žodis. Tačiau ištarkite jį su manimi: Vandžiogala, ir galbūt jūsų lūpų kampučiai ras kelią į viršų. Justina Romoje, o Vandžiogala vis dar prie Kauno. Man neliko nieko kito, kaip susirasti kitą draugę ir jai ilgesingai pasakyti:  - Gal patranzuojam kur nors? - Į kokią nors keistą valstybę ar šiaip palankstyti sąnarius pirštų? - maloniai paklausė ji. Nauji draugai visada malonesni nei tie, su kuriais esi gerai pažįstamas. - Visada norėjau nuvažiuoti į Vandžiogalą, - atsidusau. Keista, bet Danielė nežinojo tokio miestelio, tad greitai užmetė akį į internetą. - "G

Tik persikėlusi į patį dailiausią, saugiausią, švariausią, rūpestingai išpuoselėtą ir apgalvota infrastruktūra apipintą Vilniaus priemiestį, ėmiau dairytis herojų. Man labai patinka herojai. Visur, kur esu gyvenusi, buvo daugybė, daugybė herojų: štai pirmąsyk gyvendama Užupyje turėjau kaimynę ZZZitą. Tada nesugebėjau įvertinti jos išskirtinumo, prieš išeidama iš namų per durų akutę patikrindavau, ar jos nėra laiptinėje... Jei atvirai - aš nelabai mėgau Zitos, o jai vis atrodė, kad mes valomės kojas į vieną iš jos kilimėlių prie durų, be to, neleido laikyti dviračio mūsų erdvioje laiptinėje, nes čia ne garažas. Prie Galeros būdavo kitokių herojų, ir jie man patiko daug labiau nei Zita, bet - proto ribose. Vienas iš jų prisistatydavo skulptoriumi, kitas - fotografu, trečias - dailininku, ketvirtas - režisieriumi, o penktas tiesiog siūlė su juo atidaryti leidyklą. Nesupratau, kodėl jis manė, kad mano leidybinis išsilavinimas yra pakankamas pagrindas verslui, bet dabar suprantu, kad jam

Kadangi miestą dabar valdau iš užribio , po truputį tampu užribio daine ir vis noriau imuosi gvildenti mums, užribio gyventojams, aktualias temas. Kaip tikrą vartotojų visuomenės atstovę, mane pirmiausia sudomino parduotuvių pasiūla. Turbūt nujaučiate, kuo tai baigsis: imsiu skųstis, esą nieko jose nėra, lentynos nukrautos trim prekių ženklais, visai kitaip nei nei centre, pirkėjai nemandagūs ir nesako "atsiprašau" ir t. t.  Kai kas galbūt prikiš pačią duotybę - jei gyveni Lazdynuose, nereikia išsidirbinėti ir ieškoti krautuvėj sojos. Lazdyniečiams nereikia sojos. Ir apskritai - kur tie Lazdynai? Kažkur prie Grigiškių? Vis dėlto Lazdynai - ne toks jau mažas rajonas, ir galėtų jo gyventojai iš savo prekybviečių reikalauti daugiau. Anot Statistikos departamento, čia gyvena apie 32.000 žmonių. Jei tuo netikite, užeikite vakare į "Rimi".  Kaip suprantu, ši parduotuvė viena populiariausių rajone. Su ja konkuruoja "Iki" - ji didesnė, erdvesnė, prie jos įs

... tikina vienoje savo dainų "Refugee All Stars". - Ar aš panašus į beždžionę? - klausia grupės lyderis ir po nejaukios akimirkos paaiškina: - Afrikoje gyvena beždžionių, babuinų ir (dar kažko) . Beždžionės nedidelės ir ne itin stiprios. Babuinai gerokai didesni ir stipresni, jiems nugalėti beždžionę - vieni niekai. Įsivaizduokite - beždžionė prisirenka gėrybių, susikrauna jas savo gūžtoje. Ateina stipresnis babuinas ir atima visas gėrybes. Ar tai teisinga? -E/No/Je, - šaukia klausytojai. - Ne ne ne ne ne! Tai labai neteisinga. Ir toliau dainuoja groja šoka regį. Pamaniau, kad man muzika, jau po kokybės vertinimo, patinka, jei pasižymi bent vienu iš dviejų aspektų - stebina arba yra labai nuoširdi. Tai regis manęs visai nestebina. /galėtų tuo ir baigtis, bet rašau toliau/ Užsiminiau apie šį vasario pradžioje vykusį koncertą dėl dviejų priežasčių: šiaip jau  "Refugee All Stars"  yra šaunuoliai. Kita priežastis, tikroji, - anuos sakinukus pasirašiau iš

Mano tėvas yra pasakęs, kad visi normalūs žmonės tuokiasi du kartus (ir šią jo mintį palydėjo džiugus giminės - tokia jau ji - pritarimas). Man atrodo, panašiai yra su Lazdynais - kiekvienas normalus čia gimęs žmogus turi sykį išsikraustyti, sykį dėl kokių nors priežasčių grįžti ir po to, linkėtina, vėl išsikraustyti. Taigi, antrą kartą spjaunu į Užupio viliones ir gilinuosi į tai, kas tikra, kas nekinta, kas visada gresia ir kas apdovanota Lenino premijomis. Ką veikti Lazdynuose Pirmaisiais universiteto metais su Justina diskutavome - kas geriau: Lazdynai ar Šeškinė. Šeškinė, aišku, turi stiprią "Akropolio" kortą - for better or worse. Dabar dargi yra "Ozas". Žinau faktą, kad mano lazdynietis brolis paauglys važiuoja praleisti laisvalaikio į "Ozą", bet nesu girdėjusi, kad tūlas šeškiniškis atvyktų į Lazdynus... pavalgyti baseino kavinėje. Vis dėlto baseinas - aiškus Lazdynų pranašumas. Nors ir krinta lubų atplaišos į vandenį, čia plaukikai treniruo

Rašyti mintyse - daug lengviau nei iš tikrųjų. Todėl sugalvojusi maždaug 12 000 ženklų, sėdu išbandyti savęs popieriumi, kita Nardo žemėlapio puse, kavinėje "Bread and Coffee", kurios personalas visai nemoka angliškai. Iš Cathy pasiskolinau Hemingvėjaus "Men without Women" tokioms akimirkoms kaip ši - kai nebus ką veikti, o ji italų paauglius mokys anglų kalbos prielinksnių. Ne tai kad pati nerasčiau kuo užsiimti Nardo miestelyje Italijos kulne. Bet ir Cathy sakė, kad veikti čia nelabai yra ką - nebent vaikščioti. Nuoširdžiai vaikščiojau apie 4 valandas, dar miestui besnaudžiant, t. y. apie 2 popiet. Dabar miestas pabudo, o aš ėmiausi itališkos veiklos - gerti kavą ir valgyti gelato . Ir ta proga rašyti, ir Hemingvėjaus neskaityti - nes per daug Lietuvą primena. Apie ką čia rašau Visi buvo Italijoje ir visi viską apie ją žino. Betgi aš Italijoje buvau tik sykį, ir tik Bolonijoje - kone darbo reikalais, jei neskaičiuosime pasivaikščiojimo 12 AM nežinoma kryptimi

Norėčiau pasidalyti mintimis apie populiariąją muziką. Esate ją girdėję?  Iki šiandien su dabartine pop muzika man teko susidurti sykį - kai aptikau  naujieną , kad populiariosios muzikos įrašų pardavimai perkopė krizę ir pirmą kartą nuo Britney Spears laikų (rodos, 1999 m.) - ūgtelėjo 0,3%. 1999 m. man buvo 12 metų ir aš labai nemėgau Britney Spears. Man, muzikos mokyklos auklėtinei, ji atrodė ne tik durna, bet ir bebalsė ("lažinuosi, kad neatskirtų tercijos nuo kvintos"). Vis dėlto aptikusi  minėtąją naujieną  ir ėmusi ją nagrinėti, ieškoti papildų ir kokios nors pridėtinės vertės lietuvių skaitytojui, pasiklausiau ir vargšę įrašų industriją ištempusių dainininkų muzikos, jei taip sutartinai tą garsą vadiname. Ir - kaip seniams pridera - nutariau, kad mano paauglystės muzika buvo geresnė. Tikiu, kad Tututės skaitovas nežino, kas yra 1D, t. y. "One Direction". Ir ačiū dievui, sakau, žvalgydamasi nuo rūpesčio suplėkusiomis akimis. Industrijos gelbėtoją Adel