Tokelės

Šią savaitę galima pavadinti poprasčių bajeriukų apie pasaulio pabaigą savaite. Aš prie juokelių lavinos neprisidėsiu, verčiau papasakosiu apie tikrąją baisiąją pabaigą, tokią, kokia ji galėjo nutikti, ir tokią, kokia nutiko arba tiksliau - nenutiko. Mano gyvenime nutiko trys įsimenantys dalykai. Vieną sykį man teko perlipti namą , kitą sykį iškritau iš mašinos su tortu rankose, o štai vakar išspyriau duris. Skamba linksmai, ar ne? Gal ir taip, jei kalbėsime apie namą ir tortą - jie liko sveikutėliai, o durys - anaiptol. Kepu varškėčius. Kepu, ir laisvesnę akimirką turėdama, sumanau užsukti į tą kambarėlį su širdele. O kai sumanau iš jo išeiti, sugenda spyna ir durys nebeatsidaro. "Hahaha", - nelinksmai pasakau žiūrėdama į baltą durų dažą. Kitą akimirką užšoku ant durų rankenos ir imu pasiutusiai ją klebenti. Po akimirkos dar pasiučiau - spyną. Prisimenu svarbų dalyką. Panika - nei šis nei tas, per ją ir Titanikas turbūt nuskendo. Todėl suimu pirščiukais spynos sukaliu

Noriu papasakoti apie Vilniaus senamiesčio Kalėdų dvasią ir nedvasią. Pirma apie dvasią. Jeigu eini pėsčiomis į darbą, jeigu gyveni Užupyje, - tai labai gerai. Gerai, nes: 1. gali eiti pro Dailės akademiją. Pati akademija, žinia, niekuo neypatinga, tačiau šalia jos justi Kalėdų dvasia, gali patikėti jaunuoju talentu ir Lietuvos ateitimi. Jaunuoliai valo medinį taką, nutiestą per kiemą iki balto ilgo namo, visuomenėje nepagarbiai vadinamo (tikrai ne baraku, o kažkaip kitaip; kaip tikra sandūrinės kartos atstovė, nemoku pusės populiariojo suaugusiųjų žargono). Vienas dalykas - medinis takas - kažkieno sąmoningumo ir darbštumo įrodymas, jo ten tikrai reikėjo, nes žemė prie negarbaus namo - nuolat pažliugusi. Antras dalykas - jaunuoliai irgi panašūs į tokius, kurie ne už 10 Lt tą taką valo, o dėl taurių paskatų (neslėpsiu, aš valyčiau už 10 Lt). Kieme, o iš pažiūros - sniege, sustatytos rausvai baltos "palangiškės" persirenginėjimo būdelės. Gal ir nereikėtų šito pranešti, ve

Jau kuris laikas neturiu ausinuko. Parašiau - "kai sugenda", bet kūdikiui aišku, kad aš jį tiesiog pamečiau. Jį, įsigytą po darbo mėnesio skambučių kompanijoje, kai 6 val. per dieną skambindavau žmonėms ir sakydavau: "Laba diena, ar su ponia... Austryte kalbu? Labai malonu, mano vardas Marta, skambinu Jums iš banko "Snoras". Norėjau Jūsų paklausti, ar jau spėjote aktyvuoti naująją "Maximos" kortelę? Ne? Matote, Jūsų turima "Saulutės" kortelė nuo sausio 1-os nebegalios, tad nebegalėsite naudotis nuolaidomis. Labai rekomenduoju naująją aktyvuotis kuo greičiau, kol prie "Snoro" bankiukų dar nesusidarė eilės. Taip, Jums tiesiog reikia nueiti į "Snoro" bankiuką su kortele ir Jūsų asmens dokumentu... Taip, neprivalote imti kredito. Taip, 14.99% palūkanos. Mtaip. Sakykite - nenoriu kredito, noriu tik aktyvuoti kortelę. Sakote, pirkote siurblį? Na, žodžiu, ir Jums tiesiog aktyvuos tą kortelę ir galėsite... Ne, aš už tai gausiu t

Panūdusi šį tą parašyti, rinkausi iš trijų temų - kelionės iš Piterio į Vilnių, dviejų festivalių apybraižos - dalykų, kurių patys festivaliai kažkaip neakcentuoja pranešimuose spaudai, ir kvietinio alaus. Pasirinkau alų. Vieną kartą, seniai seniai, septynmyliais batais nuėjau į alaus degustaciją. Ją organizavo merginos, itin susijusios su UAB "Didžiausias šalies alaus gamintojas", ir jų alaus parduotuvėje, kur pasisuksi, šmėžavo tos UAB logotipai, skelbimai ir gaminiai. Nepaisant to , merginos tikrai žinojo, ką šneka ir ką siūlo gerti, ir joms esu dėkinga, kad pavedėjo į alaus teorijos kelią. Degustacijos metu teko grumtis su kai kuriais įsitikinimais. Prisivertusi užuodžiau žemės aromatus, sklindančius nuo, asmeniniu vertinimu, prasto ir plokščio "Carlsberg", gėlių aromatą - nuo UAB "..." "Extros". Sutelkus dėmesį į anglišką kartųjį elį „Fuller's ESB“, Didžiojoje Britanijoje tikrai nepervertintą alų, šis pakvipo žolelėmis, medumi, rieš

Igorio vakar nereikėjo, toliau filmavome mano kančią. Sėdėjau "kino klube", t. y. pas Nastią (tą, kuriai mano miegamasis butas nepriklauso, jai ir nereikia, nes ji nuomojasi puikią vietelę kiek prastesnėje gatvėje). Kas savaitę ji rengia pasisėdėjimus kino mylėtojams ar šiaip nuobodžiaujantiesiems, kartu jie pasižiūri kokį filmą. Vėlavau valandą, nes iki šiol mano filmavimo grupė visur vėluodavo apie pusantros. Žinoma, niekas (anei filmas, anei filmavimas) nebuvo prasidėję, ir dar pusvalandį neprasidėjo. Akimirką pasijutau liūdnai, nes kaipgi galima taip šūdinai organizuoti reikalus. Vienintelis pagarbos vertas žmogus man pasirodė Nastia, nes jos reikalai vėlavo vien dėl to, kad... nebuvo jokių reikalų. Pasisėdėjimas su filmu ar be vis tiek  yra   pasisėdėjimas. Planas buvo toks: likus 15-ai minučių iki filmo baigties turėjau palikti kambarį, nueiti į kitą, ten persirengti ir apsiverkti. Tada į kambario duris turėjo pabelsti filmavimo grupė, man reikėjo jas atidaryti nuve

Igoris vis dėl to atėjo. Stoviniavau metro, persirišinėjau plaukus, tikrinausi mobilų, o tada prisistatė jaunuolis žydrarėmiais akiniais, nors laukiau visai ne jo, o filmavimo grupės. Prisistatė ir puolė klausinėti - kasgi vyksta, kiek jau nufilmuota ir kodėl jam niekas nieko nepaaiškina. Manė, kad filmuosimės nuo pat ryto, jis pats režisierei paskambino 3 popiet, ir šiaip ne taip susitarė susitikt pusę 9. Štai mes ir čia. Nežinau, kiek jam sakyt, kiek nesakyt, nes ir taip nemano prasidėjęs su stipria komanda. Tačiau darosi linksmiau - atsirado dar vienas šiek tiek vyksmu nepatenkintas žmogus, aš nebe viena karo - filmavimo - aikštelėj. Kokioj dar aikštelėj - vidiniam kieme, gatvėj, kabake. Filmavome vidinį kiemą. Ida, t.y. aš, žavisi Piterio vidiniais kiemais, grafičiais ir visokia neformalia statyba, žmonių saviraiška. Valiai, Valentinui (Igoriui), patinka puošnūs senamiesčio statiniai. Konfliktas (!). Atrodo, nebūtų sudėtinga, bet aš moju ranka į kiemo kampą (purviną, ištaguotą

Eilėraštį tarsi išmokau, o tada įtikinau visus, kad mokėti man jo nereikia - užteks perskaityti iš užrašų knygutės. Perskaičiau. O dabar, išaušus naujai dienai, pildamasi 0% riebumo pieną į tirpią kavą, suvokiu, kad eilėraštis susigulėjo, ir sudeklamuočiau jį be jokių užrašų pagalbos. Deja, per vėlu. Vaidinau, vaidinau, kaip bergždžiai  laukiu klube, kad ateitų Igoris. Kalbant apie Igorį - jis vienintelis šioks toks aktorius šiame diletantų būrelyje. Vakar pamiršau paminėti, kad negaunam  aparatūros  (negaunA - prie ko čia aš, aš tik kaip angelas žemėj laukiu Igorio apsireiškimo). Yra tik filmavimo kameros, ir nieko garsui. Ir šviesų nėra. Gerai, kad neapsiniaukę. Igoriui dar nieko niekas apie tai nepasakė. Baiminasi, ką pagalvos. Vakar filmavome sceną, kur jis neateina, jau imu svarstyti - o gal visai neateis. Taip, gana tragiška, pagal scenarijų, išeitų meilės istorija, tačiau... galėtume gi ją pasukti kita linkme: pvz., filmuoti mane lankančią Ermitažą, vaikštinėjančią po stogus,

(nebeatseku kada) Kartais galima pasiteisinti, kad pritrūko laiko, bet jeigu sakai, kad laiko tiesiog neturėjai, tuomet su tavim negalima sudarinėti sandorių, tikino masažistas Mindaugas. Todėl nesakysiu, kad neturiu laiko! Galiu tik sakyti, kad beveik nemiegu,   o šiandien laksčiau strimgalviais tarsi piemenė. Režisierė nori pamatyti mane vilkinčią ką nors šviesaus. Padarius – nu neva darbus, ėjau ieškoti baltų vyriškų marškinių, tokių seksualių, apkarusių, nes bet kokio kito šviesaus rūbo atsiradimas mano garderobe pernelyg kirstųsi su pasaulėžiūra . Pakeliui iš parduotuvės į parduotuvę užsukau ir vizos.  Norėčiau galėti pasigirti, kad bendravau su ambasada (t.y. patyriau daug nuotykių), bet... pritrūko tam  laiko .  Per agentūras vizas galima darytis ir darytis, nei užsiregistruot, nei atsiimt neužtruko ilgiau kaip 5 min.  Nežinau, kur dingo visas kitas laikas, nes d aiktams pakuotis turėjau 25 min. Pamiršau tik lūpdažį. Gaila, bet jo mano vaidinamai mergiotei reikia labiausi