Skip to main content

Liko... nebeliko

Liko 5 dienos
"I tryna say goodbye and I choke
Tryna walk away and I stumble!
Though I tryna hide it, it's clear
My world crumbles when you are not near"

Ėjau į darbą, vieną iš paskutinių kartų, ir niūniavau. Kaip įdomu, kad tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis galvoje sukrunta dainuška, kurios niekad specialiai nesiklausei, o kažkodėl moki. Vaikštai po Niujorką ir niūniuoji "New York, New York", kol užsimanai susisprogdinti burną, arba skrendi į Londoną, o galvoje  "God save the Queen - she's ain't no human being".
Su ironiška, bet atlaidžia šypsena prisiminiau pirmą darbo skaidriausioje žiniasklaidos priemonėje mėnesį. Tada, antrakursė, atėjau kaip pavaduojančioji korektorė. Prieš tai dirbau telekomunikacijų (ar ko ten) bendrovėje, tad darbas VŽ man atrodė pritrenkiantis. Iki šiol prisimenu pirmuosius koreguotus puslapius - straipsnių mintis cituodavau universiteto valgykloje; atsimenu sultinį, kurį už žetonus gerdavau, kai laukdavau algos; fotografą, kurį kitos korektorės pristatė kaip genijų, o jis sušuko: "Tu! Tu man neši valgyt!", maketuotojų kambarį, kuriame skambėdavo rokas, redaktorių, kuris pasakė "Maladiec merga", man atradus neteisingai suskaičiuotą procentą (kol nenusibodo, dėl visa ko perskaičiuodavau visus žurnalistų nurodomus procentus). Išsirinkau žmogų, kuriuo norėjau būti užaugusi.
Pirmasis mano darbo etapas baigėsi po dviejų savaičių. Nežinojau, kad nepraėjus mėnesiui, reikės trumpam pakeisti kitą korektorę ir mane vėl pasikvies. Stovėjau vėlai vakare laukdama lifto, klausiausi per ausines "Scorpions" "You and I" (nu sorry), žiūrėjau į šviečiantį įmonės logotipą ir galvojau: "Aš čia dar grįšiu, yes I will."
Pustrečių metų ten praleidau, po to buvo Velsas&Co, po to dar dveji su puse metų čia pat, tik kitoje pozicijoje.
Ir dabar viskas - liko 5 darbo dienos.

Liko 4 dienos
Dievaži, daugiau niekas čia neberašys apie alų. Pasaulyje liks tik humoro jausmo neturintys alaus snobai iš alaus tinklaraščių  ir populiarių dienraščių autoriai, aiškinantys, kad lageris - tai irgi baltas (true story).
Grįžus iš Velso nebuvo lengva, tad eidama į darbą kartais klausydavausi "Killing in the Name". Bet po to nustojau.

Liko 3 dienos
Internetuose radau eilutę: "Kaip rašė ... korespondentė Tučkė Tokelaitė, kalbinusi istoriką..., buvo taip ir anaip. "Tą ir aną", - linksmai pasakė istorikas žurnalistei."
Aišku, susigraudenau, nes liko 3 dienos ir dar tas ble gimtadienis tuoj.
Galiu sakyti "ble", nes gyvenu Lietuvos Respublikoje, kur to niekas nedraudžia.
...
Tiesa, gal reikėtų keiktis lietuviškai. Utėle galima sakyti.
Tas gimtadienis, utėle, tuoj.

Liko 2 dienos
Ruošiuosi interviu. Prisiminiau, kad mano pirmasis straipsnis, sugrįžus į geriausią Baltijos šalyse žiniasklaidos priemonę, buvo apie ančiuvius. Nejaugi paskutinis bus apie elektroninę nosį?
Progresas, vienok.

Liko 1 diena
Iš tiesų progresas. Tema pasirodė linksma, pašnekovas nuoširdus, ir dar šį tą sužinojau.
Klausydamasi pokalbio įrašo, supratau, kad per šiuos metus patobulėjo mano šnekta. Vis dar turiu įrašų, kur šneku tarsi neišsimiegojęs valas, pusmetį pasimokęs lietuvių kalbos Parudaminio mokykloje. Arba tokių, kur pašnekovo atsakymą užgožia mano hieniškas kikenimas.
Sakyčiau, didis lūžis įvyko tada, kai suvokiau, kad kvailas klausimas nebūtinai visiems atrodo kvailas, ir svarbiausia - jį uždavus užsičiaupti ir leisti žmogui atsakyti. Jei jam klausimas pasirodys kvailas, dauguma atvejų jis paaiškins kodėl. Jei jam klausimas pasirodys normalus, džiaugsiesi laiku užsičiaupęs ir nepradėjęs klausimo tikslinti bei teisinti. Be to, žmogaus reakcija į klausimą šį tą ir apie žmogų pasako.
Tai toks know-how.

Liko 0 dienų
Palikau "Out of Office" pranešimą, kuris kybos pašte iki kol bus ištrinta mano paskyra (iki pirmadienio?). Labai trumpą, su svarbiausia kontaktine informacija; tačiau atsidarius pranešimo langą trumpam stabtelėjau. "Sveiki, daugiau man neberašykit" / "Dėkui už laišką, atsakysiu kuo skubiau - like never" / "Visais klausimais kreipkitės į kitus žmones" / "Šiaip man bus gaila, jei nesikreipsit į mane asmeniniu paštu" / "Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai, mokslo ir menų žinovai" / "Gyveno kartą pievoje vienišas svirplys" / "But I stiiiill haven't found what I'm looking for." / "But I still haven't found what I'm looking for."





Comments

  1. Galima ir ašarą išrident, vienok :) Pasiilgstu gi.

    ReplyDelete

Post a Comment

Popular posts from this blog

Aštuoni mylintys vyrai

O po to nustojo lyti. Suėmiau kartono dėžės kraštą, užsimečiau ant riešo maišą su kibiru ir išstūmiau dviratį pro lauko duris. Pastaruoju metu susiduriu su situacijomis, kurios nenutiktų moteriai ilgu paltu ir aukštakulniais, bet man nutinka, nors pagaliau turiu paltą ir net batus. Man nutinka statybos, santechnika, gobelenai, difuzoriai, sifonai, išoriniai blokai, žarnelės, varžų matavimai, įsigijimai ir pardavimai. Ar aš mėgstu šiuos dalykus? Ne, visi žino, kad mėgstu tik apelsinų džemą ant bagetės riekių ir literatūrą. Ar aš žinau, ką anie žodžiai reiškia? Nutuokiu, po šimts perkūnų. Ar tai lengvina mano gyvenimą? Vaikyti! Aš nekalbu apie darbą, jei kam galėjo šauti mintis. Aš kalbu apie spalvingą savo asmeninį gyvenimą. Nesakysiu, kiek kartų pastarąjį mėnesį krausčiausi, bet akylas skaitytojas pats gali įtarti. Žmonės kalba, kad toks mano būdas, tačiau aš kaltinčiau aplinkybes - tas pačias, kurios pagaliau man priminė apie rašymą iš malonumo. Kiti tai pavadintų skyrybomis, b

Kai gyveni kaip pabėgėlis, laikaisi labai keistos dietos

... tikina vienoje savo dainų "Refugee All Stars". - Ar aš panašus į beždžionę? - klausia grupės lyderis ir po nejaukios akimirkos paaiškina: - Afrikoje gyvena beždžionių, babuinų ir (dar kažko) . Beždžionės nedidelės ir ne itin stiprios. Babuinai gerokai didesni ir stipresni, jiems nugalėti beždžionę - vieni niekai. Įsivaizduokite - beždžionė prisirenka gėrybių, susikrauna jas savo gūžtoje. Ateina stipresnis babuinas ir atima visas gėrybes. Ar tai teisinga? -E/No/Je, - šaukia klausytojai. - Ne ne ne ne ne! Tai labai neteisinga. Ir toliau dainuoja groja šoka regį. Pamaniau, kad man muzika, jau po kokybės vertinimo, patinka, jei pasižymi bent vienu iš dviejų aspektų - stebina arba yra labai nuoširdi. Tai regis manęs visai nestebina. /galėtų tuo ir baigtis, bet rašau toliau/ Užsiminiau apie šį vasario pradžioje vykusį koncertą dėl dviejų priežasčių: šiaip jau  "Refugee All Stars"  yra šaunuoliai. Kita priežastis, tikroji, - anuos sakinukus pasirašiau iš

pop-pop-pop-pop-pop-poooooop....

Norėčiau pasidalyti mintimis apie populiariąją muziką. Esate ją girdėję?  Iki šiandien su dabartine pop muzika man teko susidurti sykį - kai aptikau  naujieną , kad populiariosios muzikos įrašų pardavimai perkopė krizę ir pirmą kartą nuo Britney Spears laikų (rodos, 1999 m.) - ūgtelėjo 0,3%. 1999 m. man buvo 12 metų ir aš labai nemėgau Britney Spears. Man, muzikos mokyklos auklėtinei, ji atrodė ne tik durna, bet ir bebalsė ("lažinuosi, kad neatskirtų tercijos nuo kvintos"). Vis dėlto aptikusi  minėtąją naujieną  ir ėmusi ją nagrinėti, ieškoti papildų ir kokios nors pridėtinės vertės lietuvių skaitytojui, pasiklausiau ir vargšę įrašų industriją ištempusių dainininkų muzikos, jei taip sutartinai tą garsą vadiname. Ir - kaip seniams pridera - nutariau, kad mano paauglystės muzika buvo geresnė. Tikiu, kad Tututės skaitovas nežino, kas yra 1D, t. y. "One Direction". Ir ačiū dievui, sakau, žvalgydamasi nuo rūpesčio suplėkusiomis akimis. Industrijos gelbėtoją Adel