Lvovą reikėtų vadinti Lvivu, pasakojo žavi ukrainietė Marta. Lvovas - rusiškas miesto pavadinimas, Lvuvas - lenkiškas. Lvivas yra ukrainietiškas ir gerokai gražesnis, sakė ji.
Lvivas - kietas riešutas, vienu apsilankymu jo neaprėpsi ir nenupasakosi. Kelionėje buvau saugojama, kad nieko nenutiktų, vis dėlto reikėtų čia atvažiuoti vienai, kad kas nors nutiktų ir įspūdžių čia rašydama aprėpti negalėčiau. Jau geriau šitaip.
Pradėjau šį kelionių tekstą ir paklausiau savęs, kas gi skaitytojams įdomu. Vieniems - kultūra, kad ir ką tai reikštų, kitiems - architektūra, tretiems - istorija. Tačiau kad ir kokie intelektualūs, visi skaito tekstus apie seksą ir smurtą, todėl atsispirsiu nuo šių temų. O po to, jei dar ūpo bus likę, parašysiu tris išmanesnius sakinius, žodžiu, pataupysiu sultingą informaciją pabaigai.
Lvivas moka išnaudoti savo legendas. Viena legendų - kad čia ruošiama ypatinga kava, todėl kas antra kavinė Lvivo kavą įsirašo į meniu. Kita legenda - kad Lvivo šokoladas ypatingas, todėl būriai turistų traukia į garsią šokoladinę miesto centre ir glėbiais perka gerokai per brangius saldumynus (šokolado masę viečikė vežasi iš Belgijos, ir visas savitumas - kad leidžia stebėti saldainių gamybos procesą). Mieste nestinga originalių barų. Štai vienas išsikėlęs ne tik ukrainietišką, bet ir anglišką pavadinimą - "Meat and Justice". Restorano svečiai, dantimis lupdami mėsą nuo šonkauliukų ir laisva ranka raikydamiesi lašinius, akis gali paganyti po viduramžių kankinimo prietaisus, apžiūrėti žibančius giljotinos ašmenis ar Geležinę Mergelę, kurios glėbyje užmigti svajotų tik... tikras nedorėlis.
Vienas iš Lvivo nedorėlių - miesto įžymybė austrų rašytojas Leopoldas Ritteris von Sacheris-Masochas (1836-1895). Pasakiau austrų - tačiau ukrainiečiai to pro ausis nepraleistų ir primintų, kad termino "mazochizmas" tėvas gimė būtent Lvive, tuomet priklausiusiame Austrijos imperijai. Rašė jis daug ir įvairiai, rinko skirtingų tautų pasakas ir pasakojimus, kovojo prieš antisemitizmą ir už moterų teises, vis dėlto šiuo metu jis labiausiai žinomas kaip kūrinio "Venus in Furs" autorius (tai sužinojus, man visas pasaulis ūmai tapo rišlesnis, šia proga pasiklausom). Knygelė vaizdingai nupasakojo fetišus ir fantazijas, kurias, kalbama, Masochas sėkmingai išlaisvindavo su savo draugėmis ir žmonomis.
Jei jau baigėte klausytis anos dainos, dabar siūlyčiau įsijungti šią juokingą dainą, Žinau, kad nemalonu, bet prašymo priežastį suprasite truputį vėliau.
Marta nusivedė mus į Mazocho skulptūrą prieangyje pasistačiusią kavinę. Joje dirbo jos geriausia draugė, tad žinome, jog kavinėje botagu išplaka tik to panorusius lankytojus, o plaka - labai dažnai, bene kas 5 minutes. Vis dėlto tarp tų lankytojų tikrų skausmo mėgėjų mažoka, daugiausia tai - turistai, amerikiečių, neretai - britų. Ir kiti. Eina ir ukrainiečiai, švęsdami bernvakarius. Marta irgi dažnai eidavo, tiesa, paskutinįsyk - su žurnalistų grupe. Tąkart vienas žurnalistas sutiko būti išplaktas, o jo operatorius tai nufilmavo, suprantama, televizijos žiūrovų labui.
Sėdime ir geriame alų. Groja įvairi, sakyčiau, gera muzika, per ant sienos pakabintą televizorių teka savotiški vaizdai: ne, dauguma jų ne erotinio pobūdžio, o - iš mitingų, piketų, kur vieni skriaudžia, kiti to nepaiso.
- Marta, you probably need to get lashed, - pasakė Marta. Tarp kitko, šį savaitgalį lankiausi Taline, ir mano draugė britė, išgirdusi šią istoriją, paaiškino, kad sąvoka "get lashed" gali reikšti ir "prisiliuobti", cenzūruotai šnekant.
- Probably, though I don't like pain, - suabejojau. Sėdėjau ir mąsčiau sau: visa, ką rašau, stengiuosi patirti savu kailiu, vis dėlto - kur ta intertekstualumo riba. Jeigu rašysiu apie Lvivą, ar mane dėl to kas nors turi čaižyti, o jei ne, ar tekstas dėl to nukentės.
Tada užgrojo daina, kurią šiuo metu turėtumėte būti įsijungę, ir padėtis man pasirodė tokia juokinga ir paradoksali. Sakau: "Marta, I'm a real hedonist, but if I need to get lashed, then it's now or never."
Moterys pas Mazochą plakamos ne per nugarą, o per minkštesnę vietą ir jos, skirtingai nei vyrai, nenusirenginėja. Vyrai nusirengti irgi neprivalo, jie tai pasirenka (kodėl vyrai bet kokia proga nusirengia maikę, man didi paslaptis). Vyrai gauna 15-20 kirčių, juos plaka mažutė, bet labai narti mergina. Anot Martos, stipriausiai plaka įkyriausius, tad darbas tokiame bare daug geresnis nei įprastiniame.
Po kiekvieno smūgio vaikinas paprašomas surikti "Miau", "Barbara Streisand" (tada visi susisrinkę uždainuoja populiarią melodiją, tačiau jos dabar nesiklausykite, nes vis dar klausotės ankstesnės dainos) ar ką nors panašaus.
Aš gavau 5, per džinsus ir su meile - t. y. plakė barmenas, kuris, mano galva, to visai nenorėjo. Taigi visiems nelinkusiems į mazochizmą galiu patarti niekad juo ir neužsiimti, nes garbės žodis - skauda. Jeigu skausmą vis dėlto mėgstate, tada taip, rekomenduoju.
Žadėjau bent tris rimtesnius sakinius. Daug kam įdomu, ką ukrainiečiai mano apie savo kaimynus. Galbūt po 1990 m. gimusiam žmogui reiktų žinoti, kad Rytų Ukraina ir Vakarų Ukraina labai skiriasi. Skirtingiems ponams lenkėsi, skirtingą kultūrinį paveldą kaupė. Iki šiol Lvivas jaučiasi kitoks, išskirtinis, ir nors žmonės atsargiai kalba geopolitiniais klausimais, po poros alaus leidžia sau pasakyti: "Nu taip, taip, užknisa jie mus, užknisa." Ir lenkai truputį užknisa, įsivaizduodami, kad Lvivan važiuoja tarsi namo.
O lietuviai neužknisa. Kad ir kaip būtų netikėta, ukrainiečių vadovėliuose tikrai kalbama apie lietuviškąjį periodą. Minėtas maisto ir alaus žinovas laužyta anglų kalba paaiškino, jog lietuviai prisimenami kaip "polite" užkariautojai, nepasižymėję žiaurumu. Todėl ukrainiečiai akmens užantyje nelaiko, verčiau prisimena 9 dešimtmečio pabaigą, kai Vilnius ir Ryga spausdino nelegalius jų laikraščius. Esą, ir tai vadovėliuose parašyta.
Prisimenant Taliną - ėjome su drauge senamiesčiu, ėjome ir priėjome krūvelę turistų, šaudančių lanku į taikinį. Šalia stovėjo juoda lenta, išmarginta įvairių žaidėjų laimėjimais: norvegai pirmavo, lietuviai buvo daugmaž per vidurį.
"Tu irgi turi sudalyvauti šiose varžybose, kad galėtum apie tai parašyti", - draugiškai pasiūlė bičiulė.
"Jo, bet... - oponavau. - Mmneeeh."
Lvivas - kietas riešutas, vienu apsilankymu jo neaprėpsi ir nenupasakosi. Kelionėje buvau saugojama, kad nieko nenutiktų, vis dėlto reikėtų čia atvažiuoti vienai, kad kas nors nutiktų ir įspūdžių čia rašydama aprėpti negalėčiau. Jau geriau šitaip.
Pradėjau šį kelionių tekstą ir paklausiau savęs, kas gi skaitytojams įdomu. Vieniems - kultūra, kad ir ką tai reikštų, kitiems - architektūra, tretiems - istorija. Tačiau kad ir kokie intelektualūs, visi skaito tekstus apie seksą ir smurtą, todėl atsispirsiu nuo šių temų. O po to, jei dar ūpo bus likę, parašysiu tris išmanesnius sakinius, žodžiu, pataupysiu sultingą informaciją pabaigai.
Lvivas moka išnaudoti savo legendas. Viena legendų - kad čia ruošiama ypatinga kava, todėl kas antra kavinė Lvivo kavą įsirašo į meniu. Kita legenda - kad Lvivo šokoladas ypatingas, todėl būriai turistų traukia į garsią šokoladinę miesto centre ir glėbiais perka gerokai per brangius saldumynus (šokolado masę viečikė vežasi iš Belgijos, ir visas savitumas - kad leidžia stebėti saldainių gamybos procesą). Mieste nestinga originalių barų. Štai vienas išsikėlęs ne tik ukrainietišką, bet ir anglišką pavadinimą - "Meat and Justice". Restorano svečiai, dantimis lupdami mėsą nuo šonkauliukų ir laisva ranka raikydamiesi lašinius, akis gali paganyti po viduramžių kankinimo prietaisus, apžiūrėti žibančius giljotinos ašmenis ar Geležinę Mergelę, kurios glėbyje užmigti svajotų tik... tikras nedorėlis.
Vienas iš Lvivo nedorėlių - miesto įžymybė austrų rašytojas Leopoldas Ritteris von Sacheris-Masochas (1836-1895). Pasakiau austrų - tačiau ukrainiečiai to pro ausis nepraleistų ir primintų, kad termino "mazochizmas" tėvas gimė būtent Lvive, tuomet priklausiusiame Austrijos imperijai. Rašė jis daug ir įvairiai, rinko skirtingų tautų pasakas ir pasakojimus, kovojo prieš antisemitizmą ir už moterų teises, vis dėlto šiuo metu jis labiausiai žinomas kaip kūrinio "Venus in Furs" autorius (tai sužinojus, man visas pasaulis ūmai tapo rišlesnis, šia proga pasiklausom). Knygelė vaizdingai nupasakojo fetišus ir fantazijas, kurias, kalbama, Masochas sėkmingai išlaisvindavo su savo draugėmis ir žmonomis.
Jei jau baigėte klausytis anos dainos, dabar siūlyčiau įsijungti šią juokingą dainą, Žinau, kad nemalonu, bet prašymo priežastį suprasite truputį vėliau.
Marta nusivedė mus į Mazocho skulptūrą prieangyje pasistačiusią kavinę. Joje dirbo jos geriausia draugė, tad žinome, jog kavinėje botagu išplaka tik to panorusius lankytojus, o plaka - labai dažnai, bene kas 5 minutes. Vis dėlto tarp tų lankytojų tikrų skausmo mėgėjų mažoka, daugiausia tai - turistai, amerikiečių, neretai - britų. Ir kiti. Eina ir ukrainiečiai, švęsdami bernvakarius. Marta irgi dažnai eidavo, tiesa, paskutinįsyk - su žurnalistų grupe. Tąkart vienas žurnalistas sutiko būti išplaktas, o jo operatorius tai nufilmavo, suprantama, televizijos žiūrovų labui.
Sėdime ir geriame alų. Groja įvairi, sakyčiau, gera muzika, per ant sienos pakabintą televizorių teka savotiški vaizdai: ne, dauguma jų ne erotinio pobūdžio, o - iš mitingų, piketų, kur vieni skriaudžia, kiti to nepaiso.
- Marta, you probably need to get lashed, - pasakė Marta. Tarp kitko, šį savaitgalį lankiausi Taline, ir mano draugė britė, išgirdusi šią istoriją, paaiškino, kad sąvoka "get lashed" gali reikšti ir "prisiliuobti", cenzūruotai šnekant.
- Probably, though I don't like pain, - suabejojau. Sėdėjau ir mąsčiau sau: visa, ką rašau, stengiuosi patirti savu kailiu, vis dėlto - kur ta intertekstualumo riba. Jeigu rašysiu apie Lvivą, ar mane dėl to kas nors turi čaižyti, o jei ne, ar tekstas dėl to nukentės.
Tada užgrojo daina, kurią šiuo metu turėtumėte būti įsijungę, ir padėtis man pasirodė tokia juokinga ir paradoksali. Sakau: "Marta, I'm a real hedonist, but if I need to get lashed, then it's now or never."
Moterys pas Mazochą plakamos ne per nugarą, o per minkštesnę vietą ir jos, skirtingai nei vyrai, nenusirenginėja. Vyrai nusirengti irgi neprivalo, jie tai pasirenka (kodėl vyrai bet kokia proga nusirengia maikę, man didi paslaptis). Vyrai gauna 15-20 kirčių, juos plaka mažutė, bet labai narti mergina. Anot Martos, stipriausiai plaka įkyriausius, tad darbas tokiame bare daug geresnis nei įprastiniame.
Po kiekvieno smūgio vaikinas paprašomas surikti "Miau", "Barbara Streisand" (tada visi susisrinkę uždainuoja populiarią melodiją, tačiau jos dabar nesiklausykite, nes vis dar klausotės ankstesnės dainos) ar ką nors panašaus.
Aš gavau 5, per džinsus ir su meile - t. y. plakė barmenas, kuris, mano galva, to visai nenorėjo. Taigi visiems nelinkusiems į mazochizmą galiu patarti niekad juo ir neužsiimti, nes garbės žodis - skauda. Jeigu skausmą vis dėlto mėgstate, tada taip, rekomenduoju.
Dabar apie kitus barus. Ėjome į sovietiškai apdailintą barą (П'яльня горілки & пива), apie kurį vietinis alaus ir virtuvės žinovas sakė: "Puiki atmosfera, gera muzika, tačiau jeigu mėgsti alų, jo ten negerk. Tiesą sakant, ten nieko negerk, išskyrus vandenį. Na, galbūt degtinę." Kiekvienas gėrimas ten kaštavo 10 grivinų, patiekalas - 20, natūralu, kad kokybės ten ne itin, o žmonių - apstu (normali alaus kaina centre - 17 grivinų). Su lietuve kolege išbandėme gazuoto vandens automatą. Tą, apie kuriuos jūs, mieli suaugusieji, nuolat šnekate taip, tarsi būtume ką praradę, gimdami aplink 1990 m. ar vėliau.
Ar jūs tikrai atsimenate, kaip juo plaunama stiklinė, vieno dalyko noriu paklausti. O šiaip labai smagu, gaila, kad sirupas neskanus.
Užsukome į dar vieną barą - Криївка, į kurį teoriškai neįleidžia rusų. Atidaro duris kariškai apsivilkęs vyriškis su automatu rankose ir sako: koks slaptažodis?! Jam reikia atsakyti "Слава Україні Героям Слава". Tada jis klausia: "Ar yra tarp jūsų rusų?" Reikia atsakyti: "Nėra."
Kai atsidarė šis baras, sako, visa Rusijos žiniasklaida putojo - ukrainiečiai šaudo rusus. O lviviečiai sau šypsojosi ir toliau, kaip pripratę, šaipėsi iš "skurdžios rusų kalbos" ir pačių rusų.Žadėjau bent tris rimtesnius sakinius. Daug kam įdomu, ką ukrainiečiai mano apie savo kaimynus. Galbūt po 1990 m. gimusiam žmogui reiktų žinoti, kad Rytų Ukraina ir Vakarų Ukraina labai skiriasi. Skirtingiems ponams lenkėsi, skirtingą kultūrinį paveldą kaupė. Iki šiol Lvivas jaučiasi kitoks, išskirtinis, ir nors žmonės atsargiai kalba geopolitiniais klausimais, po poros alaus leidžia sau pasakyti: "Nu taip, taip, užknisa jie mus, užknisa." Ir lenkai truputį užknisa, įsivaizduodami, kad Lvivan važiuoja tarsi namo.
O lietuviai neužknisa. Kad ir kaip būtų netikėta, ukrainiečių vadovėliuose tikrai kalbama apie lietuviškąjį periodą. Minėtas maisto ir alaus žinovas laužyta anglų kalba paaiškino, jog lietuviai prisimenami kaip "polite" užkariautojai, nepasižymėję žiaurumu. Todėl ukrainiečiai akmens užantyje nelaiko, verčiau prisimena 9 dešimtmečio pabaigą, kai Vilnius ir Ryga spausdino nelegalius jų laikraščius. Esą, ir tai vadovėliuose parašyta.
Prisimenant Taliną - ėjome su drauge senamiesčiu, ėjome ir priėjome krūvelę turistų, šaudančių lanku į taikinį. Šalia stovėjo juoda lenta, išmarginta įvairių žaidėjų laimėjimais: norvegai pirmavo, lietuviai buvo daugmaž per vidurį.
"Tu irgi turi sudalyvauti šiose varžybose, kad galėtum apie tai parašyti", - draugiškai pasiūlė bičiulė.
"Jo, bet... - oponavau. - Mmneeeh."
Comments
Post a Comment