Jau įsikėliau, jau, rodos, ir apsigyvenau. Darsyk peršukuosiu Lazdynų vilną, ir po to į juos važinėsiu tik brolių lankyt.
Kaip esu minėjusi, savanoriškai pakeičiau gyvenamąją vietą į šiek tiek gyvesnę ir man gerokai mažiau pažįstamą. Jau susipažinau su Savanorių "Maximos" savitumais, ir iškart be jokių pastangų išmokau gražiai priimti tuos vaizdus, kurie Lazdynuose būtų papiktinę. Tau reikėjo į mane atsitrenkti? O prašom, ponia! Tau būtinai reikia į eilės priekį? Žinoma, matyt, turi neatidėliotinų reikalų.
Prasilenkdama su iki pusės nuogais girtais vyrukais pusbrolio paklausiau ne "ar čia pas jus tokios mados", o "ką ten veikia tas paukštis be galvos".
- Jis su galva, - atsakė jis, peržengdamas stiklo šukių krūvą.
- Šiaip su išvirtusiais viduriais?
- Nespėjau įsižiūrėti.
Mes gyvename toje vietoje, kur tiesiai arba į dešinę - didis grožis, o į kairę - didūs nuotykiai. Tačiau vakar paaiškėjo, kad nuotykių būna ir žemyn.
Ruošiuosi išeiti iš namų, laukiu, kol skalbimo mašina baigs ką daranti. Laiminga tursenu į vonią, tikėdamasi per 10 min. suteikti savo išvaizdai matomų pokyčių, ir staiga išgirstu keistą garsą, tarsi paukšteliai čiulbėtų, tarsi aidėtų kalnuose draugų iš paralelinės visatos šauksmas.
Sustoju ir imu dairytis: pasirodo, tai mūsų durų skambutis.
Dar sekundę dairausi, o po to susiprantu: ak, tai pusbrolis nori grįžti namo ir raktų neranda. Jau puolu rakinti spyną, bet tada pusbrolis ima kulokais daužyti duris, o tai jam visiškai nebūdinga.
Galvoju, ak, reik greičiau atidaryti, pusbrolis į tualetą nori.
Tačiau už durų pamatau stambią, šviežiai pasidažiusią vyresnio amžiaus moteriškę.
- Ateikit su manim į mano butą, - sako ji.
Gal aš ir su raudona suknia, bet tai nieko nesako apie mano asmenybę.
- O kas nutiko? - nepatikliai teiraujuosi.
- Ateikit, ateikit, - sako ji ir iš balso virpesio suprantu, kad ji norinti mane nužudyti. - Padėkit savo katę ir ateikit.
Iš netikėtumo padedu katę, apsiaunu raudonus žemapadžius, kokius už 30 Lt prieš mėnesį nusipirko pusė Vilniaus merginų, ir keliauju į antrą aukštą.
Moteris iškart mane nusiveda į savo vonią. Vonia varva.
- Viskas varva! - pareiškia moteris ir iškart išdėsto daugelį kitų dalykų. - Jūs mane užpylėt, taip nebus, mano butas apdraustas, aš pasidarysiu remontą, o jūs padengsit išlaidas, o remontą aš darysiu tokį, kokį norėsiu!
- Ar jums... taip jau yra buvę? - bandau nukreipti temą. Pasakau jai, kad nieko kol kas nežinau apie šio namo vamzdžius, ir skuodžiu apžiūrėti savųjų.
- Tvarkykit savo vamzdžius! - šaukia ji pavijimui.
Grįžtu į butą ir skambinu pusbroliui, tuo pat metu ropinėdama po vonios kambarį. Jis sako žinąs tik tiek, kiek ir aš. Grindys sausos. Vamzdžiai sausi. Einu į virtuvę. Kišu ranką ten, kur pastarąjį dešimtmetį niekas savosios nekišo. Nemalonu, bet sausa. Pusbrolis prisimena, kad jo tėvų butas sykį užpylė kaimynus iš ketvirto aukšto (nors tėvų butas - 9-ame). Tačiau tąsyk prakiuro vamzdis sienoje, ir jeigu mus ištiko panaši bėda, tuomet ją galima vadinti didele.
Dėl visa ko prieš leisdamasi į antrą aukštą užlipu į ketvirtą, susipažįstu su miela kaimyne ir išsiaiškinu, kad josios vamzdžiai irgi sausi. Piktesnei moteriškei paaiškinu, kad pas mus viskas sausa, ketvirtame aukšte irgi, vamzdžius aš užsukau, bet nematau problemos priežasčių.
- Aš tuoj pažiūrėsiu, tuoj pažiūrėsiu, - tarsi įspėtų klastą grasina moteris ir kopia su manimi į trečią aukštą. Jai nelengva klūpėti, tačiau ji sukniumba prie mano vonios ir delniuku apdėlioja visą pavonio perimetrą.
Sunkiai atsistoja ir tą patį atlieka virtuvėje. Atsiprašau dėl dulkių, ji atleidžia ("Viską galima išplauti vandeniu"), o tada atsiprašo manęs ir papasakoja, kad mūsų butas jau sykį ją užpylė. Išeina.
Šiek tiek išsigandusi įjungiu šaltą vandenį ir leidžiu skalbyklei baigti skalauti mano rankšluosčius.
Skambinu kitam protingam žmogui. Jis man paaiškina, kad jei įtrūko sienoje esantis vamzdis, galbūt imtų drėkti siena. Jei vamzdis įtrūko mūsų pusėje, už skaitliuko, vandenį reikia išjungti, tačiau jeigu dar prieš skaitliuką - tai niekuo nepadės.
Išsikabinu rankšluosčius (kokios ilgos buvo paskutinės 12 min.!) ir darsyk einu pas kaimynę. Pastebiu, kad jos įniršį pamažėle keičia liūdesys, ji daug malonesnė.
- Galbūt įtrūko vamzdis sienoje, kurio mes nematome, - sakau jai ką mananti. Moteris švelniai uždeda ranką man ant peties ir šypsodama atsako:
- Vaikeli: stebuklų nebūna, - pamoja į varvantį vamzdį, - visi vamzdžiai matomi. Gi matome, kad varva.
Tuo metu grįžta namo vyriškis - galbūt senas sūnus, o gal vyras, bet kuriuo atveju, jų santykiai ne idealūs. Išgirsta, kad trinu kažkokias lazankes, ir pareiškia:
- Vanduo iš apačios neužpila, jis užpila iš viršaus!
- Tai gal eik pas mergaitę ir pažiūrėk! - surinka moteris. - Aš jai miegot neduodu, viską tikrinu, bet tu eik ir pažiūrėk, kad netiki! Aišku, tau tik šnekėt, niekur gi tu neisi!
Palinkiu jiedviems sėkmės ir išeinu viršun. Kaip ir tikėjausi, po kelių minučių išgirstu paukštelių čiulbėjimą, o gal paralelinės visatos šauksmą.
- Na, tai labas vakaras! - meiliai sušunka vyrukas ir atsitupia prie mano katės. - Och tu kaciau, koks tu gražus kacius, oi, kokia tu draugiška, čia mergaitė? Kokia tu faina katytė, aš irgi katiną daug metų turėjau. Oi tu! Oi tu!
- Va vonia, - uždegu šviesą. - Matote, viskas sausa.
Vyras atsiklaupia ir pagal perimetrą apčiupinėja grindis po vonia. Praėjus kelioms akimirkoms aš įsidrąsinu ir tarsi Spindinčio vamzdžio draugijos misionierė bandau prakišti teoriją apie trūkį sienoje.
- Jūs galbūt geriau išmanote santechniką... - pradeda kalbą mergina, vilkinti raudona suknele ir bateliais už 30 Lt. - Galbūt sienoje būna kokių nors vamzdžių, kurie gali įtrūkti? Čia tokia mintis kilo.
- Aš truputį santechniką išmanau, - sutinka vyrukas, atsikelia ir išdidžiai pasitempia kelnes. Tada mąsliai susiima smakrą ir pagalvojęs priduria: - Man atrodo, kad greičiausiai trūko tas vamzdis, kuris išleidžia vandenį iš vonios. Tais atvejais, kai paguli vonioje ir tada staigiai išleidi visą vandenį.
- Tačiau aš vonioje negulėjau, - paprieštarauju švelniai, kad nesumenkinčiau jo autoriteto. - Aš dušu... dažniau naudojuosi. Ir apskritai šiandien... - nutariau neužbaigti sakinio.
- Ai, - nusišypso vyrukas, išeidamas iš vonios, - gyvensim.
Ir mane apkabina.
- Jūs greičiausiai nesate pati pikčiausia kaimynė, - mirkteli jis, išeidamas į laiptinę.
- Tikiuosi... kad esu, - nevykusiai šypteliu, uždarau duris ir tyliai, protarpiais trūksmingai pasijuokdama, sau kartoju: "Pyzdec. Nu pyzdec."
Kaip esu minėjusi, savanoriškai pakeičiau gyvenamąją vietą į šiek tiek gyvesnę ir man gerokai mažiau pažįstamą. Jau susipažinau su Savanorių "Maximos" savitumais, ir iškart be jokių pastangų išmokau gražiai priimti tuos vaizdus, kurie Lazdynuose būtų papiktinę. Tau reikėjo į mane atsitrenkti? O prašom, ponia! Tau būtinai reikia į eilės priekį? Žinoma, matyt, turi neatidėliotinų reikalų.
Prasilenkdama su iki pusės nuogais girtais vyrukais pusbrolio paklausiau ne "ar čia pas jus tokios mados", o "ką ten veikia tas paukštis be galvos".
- Jis su galva, - atsakė jis, peržengdamas stiklo šukių krūvą.
- Šiaip su išvirtusiais viduriais?
- Nespėjau įsižiūrėti.
Mes gyvename toje vietoje, kur tiesiai arba į dešinę - didis grožis, o į kairę - didūs nuotykiai. Tačiau vakar paaiškėjo, kad nuotykių būna ir žemyn.
Ruošiuosi išeiti iš namų, laukiu, kol skalbimo mašina baigs ką daranti. Laiminga tursenu į vonią, tikėdamasi per 10 min. suteikti savo išvaizdai matomų pokyčių, ir staiga išgirstu keistą garsą, tarsi paukšteliai čiulbėtų, tarsi aidėtų kalnuose draugų iš paralelinės visatos šauksmas.
Sustoju ir imu dairytis: pasirodo, tai mūsų durų skambutis.
Dar sekundę dairausi, o po to susiprantu: ak, tai pusbrolis nori grįžti namo ir raktų neranda. Jau puolu rakinti spyną, bet tada pusbrolis ima kulokais daužyti duris, o tai jam visiškai nebūdinga.
Galvoju, ak, reik greičiau atidaryti, pusbrolis į tualetą nori.
Tačiau už durų pamatau stambią, šviežiai pasidažiusią vyresnio amžiaus moteriškę.
- Ateikit su manim į mano butą, - sako ji.
Gal aš ir su raudona suknia, bet tai nieko nesako apie mano asmenybę.
- O kas nutiko? - nepatikliai teiraujuosi.
- Ateikit, ateikit, - sako ji ir iš balso virpesio suprantu, kad ji norinti mane nužudyti. - Padėkit savo katę ir ateikit.
Iš netikėtumo padedu katę, apsiaunu raudonus žemapadžius, kokius už 30 Lt prieš mėnesį nusipirko pusė Vilniaus merginų, ir keliauju į antrą aukštą.
Moteris iškart mane nusiveda į savo vonią. Vonia varva.
- Viskas varva! - pareiškia moteris ir iškart išdėsto daugelį kitų dalykų. - Jūs mane užpylėt, taip nebus, mano butas apdraustas, aš pasidarysiu remontą, o jūs padengsit išlaidas, o remontą aš darysiu tokį, kokį norėsiu!
- Ar jums... taip jau yra buvę? - bandau nukreipti temą. Pasakau jai, kad nieko kol kas nežinau apie šio namo vamzdžius, ir skuodžiu apžiūrėti savųjų.
- Tvarkykit savo vamzdžius! - šaukia ji pavijimui.
Grįžtu į butą ir skambinu pusbroliui, tuo pat metu ropinėdama po vonios kambarį. Jis sako žinąs tik tiek, kiek ir aš. Grindys sausos. Vamzdžiai sausi. Einu į virtuvę. Kišu ranką ten, kur pastarąjį dešimtmetį niekas savosios nekišo. Nemalonu, bet sausa. Pusbrolis prisimena, kad jo tėvų butas sykį užpylė kaimynus iš ketvirto aukšto (nors tėvų butas - 9-ame). Tačiau tąsyk prakiuro vamzdis sienoje, ir jeigu mus ištiko panaši bėda, tuomet ją galima vadinti didele.
Dėl visa ko prieš leisdamasi į antrą aukštą užlipu į ketvirtą, susipažįstu su miela kaimyne ir išsiaiškinu, kad josios vamzdžiai irgi sausi. Piktesnei moteriškei paaiškinu, kad pas mus viskas sausa, ketvirtame aukšte irgi, vamzdžius aš užsukau, bet nematau problemos priežasčių.
- Aš tuoj pažiūrėsiu, tuoj pažiūrėsiu, - tarsi įspėtų klastą grasina moteris ir kopia su manimi į trečią aukštą. Jai nelengva klūpėti, tačiau ji sukniumba prie mano vonios ir delniuku apdėlioja visą pavonio perimetrą.
Sunkiai atsistoja ir tą patį atlieka virtuvėje. Atsiprašau dėl dulkių, ji atleidžia ("Viską galima išplauti vandeniu"), o tada atsiprašo manęs ir papasakoja, kad mūsų butas jau sykį ją užpylė. Išeina.
Šiek tiek išsigandusi įjungiu šaltą vandenį ir leidžiu skalbyklei baigti skalauti mano rankšluosčius.
Skambinu kitam protingam žmogui. Jis man paaiškina, kad jei įtrūko sienoje esantis vamzdis, galbūt imtų drėkti siena. Jei vamzdis įtrūko mūsų pusėje, už skaitliuko, vandenį reikia išjungti, tačiau jeigu dar prieš skaitliuką - tai niekuo nepadės.
Išsikabinu rankšluosčius (kokios ilgos buvo paskutinės 12 min.!) ir darsyk einu pas kaimynę. Pastebiu, kad jos įniršį pamažėle keičia liūdesys, ji daug malonesnė.
- Galbūt įtrūko vamzdis sienoje, kurio mes nematome, - sakau jai ką mananti. Moteris švelniai uždeda ranką man ant peties ir šypsodama atsako:
- Vaikeli: stebuklų nebūna, - pamoja į varvantį vamzdį, - visi vamzdžiai matomi. Gi matome, kad varva.
Tuo metu grįžta namo vyriškis - galbūt senas sūnus, o gal vyras, bet kuriuo atveju, jų santykiai ne idealūs. Išgirsta, kad trinu kažkokias lazankes, ir pareiškia:
- Vanduo iš apačios neužpila, jis užpila iš viršaus!
- Tai gal eik pas mergaitę ir pažiūrėk! - surinka moteris. - Aš jai miegot neduodu, viską tikrinu, bet tu eik ir pažiūrėk, kad netiki! Aišku, tau tik šnekėt, niekur gi tu neisi!
Palinkiu jiedviems sėkmės ir išeinu viršun. Kaip ir tikėjausi, po kelių minučių išgirstu paukštelių čiulbėjimą, o gal paralelinės visatos šauksmą.
- Na, tai labas vakaras! - meiliai sušunka vyrukas ir atsitupia prie mano katės. - Och tu kaciau, koks tu gražus kacius, oi, kokia tu draugiška, čia mergaitė? Kokia tu faina katytė, aš irgi katiną daug metų turėjau. Oi tu! Oi tu!
- Va vonia, - uždegu šviesą. - Matote, viskas sausa.
Vyras atsiklaupia ir pagal perimetrą apčiupinėja grindis po vonia. Praėjus kelioms akimirkoms aš įsidrąsinu ir tarsi Spindinčio vamzdžio draugijos misionierė bandau prakišti teoriją apie trūkį sienoje.
- Jūs galbūt geriau išmanote santechniką... - pradeda kalbą mergina, vilkinti raudona suknele ir bateliais už 30 Lt. - Galbūt sienoje būna kokių nors vamzdžių, kurie gali įtrūkti? Čia tokia mintis kilo.
- Aš truputį santechniką išmanau, - sutinka vyrukas, atsikelia ir išdidžiai pasitempia kelnes. Tada mąsliai susiima smakrą ir pagalvojęs priduria: - Man atrodo, kad greičiausiai trūko tas vamzdis, kuris išleidžia vandenį iš vonios. Tais atvejais, kai paguli vonioje ir tada staigiai išleidi visą vandenį.
- Tačiau aš vonioje negulėjau, - paprieštarauju švelniai, kad nesumenkinčiau jo autoriteto. - Aš dušu... dažniau naudojuosi. Ir apskritai šiandien... - nutariau neužbaigti sakinio.
- Ai, - nusišypso vyrukas, išeidamas iš vonios, - gyvensim.
Ir mane apkabina.
- Jūs greičiausiai nesate pati pikčiausia kaimynė, - mirkteli jis, išeidamas į laiptinę.
- Tikiuosi... kad esu, - nevykusiai šypteliu, uždarau duris ir tyliai, protarpiais trūksmingai pasijuokdama, sau kartoju: "Pyzdec. Nu pyzdec."
Comments
Post a Comment