Noriu papasakoti apie Vilniaus senamiesčio Kalėdų dvasią ir nedvasią.
Pirma apie dvasią.
Jeigu eini pėsčiomis į darbą, jeigu gyveni Užupyje, - tai labai gerai. Gerai, nes:
1. gali eiti pro Dailės akademiją. Pati akademija, žinia, niekuo neypatinga, tačiau šalia jos justi Kalėdų dvasia, gali patikėti jaunuoju talentu ir Lietuvos ateitimi. Jaunuoliai valo medinį taką, nutiestą per kiemą iki balto ilgo namo, visuomenėje nepagarbiai vadinamo (tikrai ne baraku, o kažkaip kitaip; kaip tikra sandūrinės kartos atstovė, nemoku pusės populiariojo suaugusiųjų žargono). Vienas dalykas - medinis takas - kažkieno sąmoningumo ir darbštumo įrodymas, jo ten tikrai reikėjo, nes žemė prie negarbaus namo - nuolat pažliugusi. Antras dalykas - jaunuoliai irgi panašūs į tokius, kurie ne už 10 Lt tą taką valo, o dėl taurių paskatų (neslėpsiu, aš valyčiau už 10 Lt).
Kieme, o iš pažiūros - sniege, sustatytos rausvai baltos "palangiškės" persirenginėjimo būdelės. Gal ir nereikėtų šito pranešti, verčiau jas aptikti pačiam, juk nuostaba - vis rečiau aplankantis jausmas... Kita vertus, žavios būdelės ten stovi jau kuris laikas, turbūt ir persirengti kas nors jose spėjo.
Taigi, ten slypi Kalėdų dvasia.
2. Jeigu ties šia vieta dar nesiliovėte skaityti "Apie dvasią ir nedvasią", galime drauge keliauti iki kitos dvasingos vietos. Norite tikėkite, norite - ne, bet tai katedra.
Vėlgi - pati katedra savaime neypatinga (neturiu nieko prieš Stuoką Gucevičių, asmeniškai - ir prieš Koršunovą, bet Marcinkevičius man nelabai). Ar dažnai einate Gedimino kalno papėdės parku prie Katedros aikštės? Atsakysiu už jus - ne, nes kelionės jis visai nepagreitina, ir atrodytų - nėra ko juo eiti (nei tai parkas, nei tai kelias, nei jūrų kiaulytė). Bet žiemą nesi vienintelis čia suglumęs, - prieš tave einantis žmogus irgi nežino kur bestis iš netikėto gražumo ir puola apsnigusias šakas fotografuoti mobiliuoju. Negali jo kaltinti, prieš Kalėdas visi vaiktelėjame.
3. Kalbant apie vaikus - ar esate matę juos bėgančius paskui važiuojančius automobilius? Jeigu esate, vadinasi, jūs senas. Aš esu mačiusi, tačiau pati niekad nebėgau (esu iš tų, kurie sėkmingiau bėga ilgas distancijas, taigi man netinka pati koncepcija). Įtariu, bėgimas reiškia džiaugsmą, polėkį...
Eidama Katedros aikšte pamačiau Kalėdinį traukinuką. Jei atvirai, šį maršrutą pasirinkau kaip tik dėl jo. Žinojau, kad 8.15 jis turėtų dardėti pro šalį, ne tik šiaip sau žinojau, o apie parą mąsčiau ir svajojau apie tai.
Kai žybsintis ryškiaspalvis traukinukas išsuko iš baltutėlės Pilies gatvės, netekau žado, stryktelėjau ir pabėgėjau porą žingsnių į priekį.
Tada susigėdau, sustojau ir apsidairiau, ar niekas nepastebėjo. Pasitikrinau, ar tikrai neturiu 4 Lt (tiek kainuoja pasivėžinimas). Tikrai neturėjau. Turėjau litą. Jei tai būtų baras, ką nors už tokią sumą gal ir pavyktų sulygti, tačiau kaip į tai pažiūrės Kalėdų vairuotojai ir elfai, nežinojau.
Kaip ant sparnų lėkiau į darbą, šypsodamasi į kairę ir dešinę, ir į priekį, pakeliui nusipirkau kavos "Coffee Inn'e", ir buvau maloniai bei greitai aptarnauta. Dažniau šioje įstaigoje besilankantieji turėtų suprasti, kad tai įvykis, vertas atskiro paminėjimo*.
Apie nedvasią
Vakare, salančia širdimi, įpuoliau į gretimą parduotuvę, kad pasismulkinčiau pinigų ir nebereikėtų tverti "neturiu 4 Lt, turiu litą" problemos. Nuskubėjau prie Seimo. Išgąstingai ieškojau stotelės, baimindamasi praleisti traukinuką.
Kaip švyturys mirgėdamas, jis išsuko į Gedimino prospektą. Iškėliau ranką (senas įprotis), traukinukas sustojo.
Atsidarėme mielas jojo dureles. Iššoko elfas ir surinko iš mūsų po 4 Lt. Dureles užsidarėme.
O tada pasijutome kaip autobuse (gal dėl to, kad tai ir yra autobusas, tik kad sudurtas iš kelių vagonų), užgrojo "Pūko" ar tai "Lietaus" muzika - Starošaitė su tekstais "kūriau rankos rašymo greičiu", žymi daina "Ajaja kukudžiambo ajajaee" ir kitos baisybės, ėmė tarpusavyje diskutuoti priešais sėdintis maumai, jų negirdėti negalėjai, o praeivių veidai už lango - išskyrus poros vaikų - atrodė taip arti ir taip nesužavėti.
Staiga užgriuvo tuštybės, beprasmybės ir klaikaus banalumo nuotaika - tarsi per Gedimino prospektą negalėtum eiti pėsčias. Ne, man geriau sumokėti 4 Lt ir su keista chebryte pasėdėti žibančiame pustuščiame autobuse.
Išlipę prie Rotušės nusprendėme niekam apie tai nepasakoti.
*Važiuojantiems į darbą automobiliu arba iš principo nesilankantiems "Coffee Inn" įspūdžiui susidaryti turėtų pakakti pavyzdinio kavinės darbuotojo klausimo: "Neturite centų, ar tingit ieškot?"
Pirma apie dvasią.
Jeigu eini pėsčiomis į darbą, jeigu gyveni Užupyje, - tai labai gerai. Gerai, nes:
1. gali eiti pro Dailės akademiją. Pati akademija, žinia, niekuo neypatinga, tačiau šalia jos justi Kalėdų dvasia, gali patikėti jaunuoju talentu ir Lietuvos ateitimi. Jaunuoliai valo medinį taką, nutiestą per kiemą iki balto ilgo namo, visuomenėje nepagarbiai vadinamo (tikrai ne baraku, o kažkaip kitaip; kaip tikra sandūrinės kartos atstovė, nemoku pusės populiariojo suaugusiųjų žargono). Vienas dalykas - medinis takas - kažkieno sąmoningumo ir darbštumo įrodymas, jo ten tikrai reikėjo, nes žemė prie negarbaus namo - nuolat pažliugusi. Antras dalykas - jaunuoliai irgi panašūs į tokius, kurie ne už 10 Lt tą taką valo, o dėl taurių paskatų (neslėpsiu, aš valyčiau už 10 Lt).
Kieme, o iš pažiūros - sniege, sustatytos rausvai baltos "palangiškės" persirenginėjimo būdelės. Gal ir nereikėtų šito pranešti, verčiau jas aptikti pačiam, juk nuostaba - vis rečiau aplankantis jausmas... Kita vertus, žavios būdelės ten stovi jau kuris laikas, turbūt ir persirengti kas nors jose spėjo.
Taigi, ten slypi Kalėdų dvasia.
2. Jeigu ties šia vieta dar nesiliovėte skaityti "Apie dvasią ir nedvasią", galime drauge keliauti iki kitos dvasingos vietos. Norite tikėkite, norite - ne, bet tai katedra.
Vėlgi - pati katedra savaime neypatinga (neturiu nieko prieš Stuoką Gucevičių, asmeniškai - ir prieš Koršunovą, bet Marcinkevičius man nelabai). Ar dažnai einate Gedimino kalno papėdės parku prie Katedros aikštės? Atsakysiu už jus - ne, nes kelionės jis visai nepagreitina, ir atrodytų - nėra ko juo eiti (nei tai parkas, nei tai kelias, nei jūrų kiaulytė). Bet žiemą nesi vienintelis čia suglumęs, - prieš tave einantis žmogus irgi nežino kur bestis iš netikėto gražumo ir puola apsnigusias šakas fotografuoti mobiliuoju. Negali jo kaltinti, prieš Kalėdas visi vaiktelėjame.
3. Kalbant apie vaikus - ar esate matę juos bėgančius paskui važiuojančius automobilius? Jeigu esate, vadinasi, jūs senas. Aš esu mačiusi, tačiau pati niekad nebėgau (esu iš tų, kurie sėkmingiau bėga ilgas distancijas, taigi man netinka pati koncepcija). Įtariu, bėgimas reiškia džiaugsmą, polėkį...
Eidama Katedros aikšte pamačiau Kalėdinį traukinuką. Jei atvirai, šį maršrutą pasirinkau kaip tik dėl jo. Žinojau, kad 8.15 jis turėtų dardėti pro šalį, ne tik šiaip sau žinojau, o apie parą mąsčiau ir svajojau apie tai.
Kai žybsintis ryškiaspalvis traukinukas išsuko iš baltutėlės Pilies gatvės, netekau žado, stryktelėjau ir pabėgėjau porą žingsnių į priekį.
Tada susigėdau, sustojau ir apsidairiau, ar niekas nepastebėjo. Pasitikrinau, ar tikrai neturiu 4 Lt (tiek kainuoja pasivėžinimas). Tikrai neturėjau. Turėjau litą. Jei tai būtų baras, ką nors už tokią sumą gal ir pavyktų sulygti, tačiau kaip į tai pažiūrės Kalėdų vairuotojai ir elfai, nežinojau.
Kaip ant sparnų lėkiau į darbą, šypsodamasi į kairę ir dešinę, ir į priekį, pakeliui nusipirkau kavos "Coffee Inn'e", ir buvau maloniai bei greitai aptarnauta. Dažniau šioje įstaigoje besilankantieji turėtų suprasti, kad tai įvykis, vertas atskiro paminėjimo*.
Apie nedvasią
Vakare, salančia širdimi, įpuoliau į gretimą parduotuvę, kad pasismulkinčiau pinigų ir nebereikėtų tverti "neturiu 4 Lt, turiu litą" problemos. Nuskubėjau prie Seimo. Išgąstingai ieškojau stotelės, baimindamasi praleisti traukinuką.
Kaip švyturys mirgėdamas, jis išsuko į Gedimino prospektą. Iškėliau ranką (senas įprotis), traukinukas sustojo.
Atsidarėme mielas jojo dureles. Iššoko elfas ir surinko iš mūsų po 4 Lt. Dureles užsidarėme.
O tada pasijutome kaip autobuse (gal dėl to, kad tai ir yra autobusas, tik kad sudurtas iš kelių vagonų), užgrojo "Pūko" ar tai "Lietaus" muzika - Starošaitė su tekstais "kūriau rankos rašymo greičiu", žymi daina "Ajaja kukudžiambo ajajaee" ir kitos baisybės, ėmė tarpusavyje diskutuoti priešais sėdintis maumai, jų negirdėti negalėjai, o praeivių veidai už lango - išskyrus poros vaikų - atrodė taip arti ir taip nesužavėti.
Staiga užgriuvo tuštybės, beprasmybės ir klaikaus banalumo nuotaika - tarsi per Gedimino prospektą negalėtum eiti pėsčias. Ne, man geriau sumokėti 4 Lt ir su keista chebryte pasėdėti žibančiame pustuščiame autobuse.
Išlipę prie Rotušės nusprendėme niekam apie tai nepasakoti.
*Važiuojantiems į darbą automobiliu arba iš principo nesilankantiems "Coffee Inn" įspūdžiui susidaryti turėtų pakakti pavyzdinio kavinės darbuotojo klausimo: "Neturite centų, ar tingit ieškot?"
Comments
Post a Comment