Igorio vakar nereikėjo, toliau filmavome mano kančią. Sėdėjau "kino klube", t. y. pas Nastią (tą, kuriai mano miegamasis butas nepriklauso, jai ir nereikia, nes ji nuomojasi puikią vietelę kiek prastesnėje gatvėje). Kas savaitę ji rengia pasisėdėjimus kino mylėtojams ar šiaip nuobodžiaujantiesiems, kartu jie pasižiūri kokį filmą.
Vėlavau valandą, nes iki šiol mano filmavimo grupė visur vėluodavo apie pusantros. Žinoma, niekas (anei filmas, anei filmavimas) nebuvo prasidėję, ir dar pusvalandį neprasidėjo.
Akimirką pasijutau liūdnai, nes kaipgi galima taip šūdinai organizuoti reikalus. Vienintelis pagarbos vertas žmogus man pasirodė Nastia, nes jos reikalai vėlavo vien dėl to, kad... nebuvo jokių reikalų. Pasisėdėjimas su filmu ar be vis tiek yra pasisėdėjimas.
Planas buvo toks: likus 15-ai minučių iki filmo baigties turėjau palikti kambarį, nueiti į kitą, ten persirengti ir apsiverkti. Tada į kambario duris turėjo pabelsti filmavimo grupė, man reikėjo jas atidaryti nuverktu veidu, o pamačius, kas už jų stovi, supykti. Close-up.
Paleido filmą. Kokie 4 žmonės užsišampanino, kad jį jau matę, ir visai neseniai, tad Kolia filmą staigiai pakeitė į kitą. Nastiai pildant mano stiklinę vynu (tradicinę, rusišką, briaunuotą, o vyno iki viršaus), pamačiau subtitrus - rodys "Withnail and I".
Ėmiau krykšti ir ploti katučių, nes "it's Britain at its best". Vėl mylėjau žalius, pasruvusius slėnius ir klonius, pretenzingas replikas, sarkazmą kiekvienu atodūsiu. Withnailą, elegantiškai kliūstelintį pigaus vyno į porcelianinį arbatos puodelį. Galvojau - verksiu, bet neverkiau, džiaugiausi.
Hm. Prarėplioju po projektoriumi iki ypatingojo kambario. Persirengiu. Nusitrinu blakstienų tušą į paakius. Apsišlakstau veidą vandeniu. Atsisėdu ant lovos krašto. Galvoju apie tragiškiausius gyvenimo įvykius.
Galvoju.
Blem, nieko neprisimenu.
Na, gerai, vaikystė. Mirkt mirkt - nieko. Paauglystė - mirkt, jokių emocijų. Aha, Velsas, bėdos - nulis. Meilės kančios - vienodai rodo. Pradėjau sau tyliai dainuoti Cave'o "Into my arms", ištryško viena ašara.
"Gde vy?!" - atsidarius duris ėmiau šaukt. Filmas jau seniai pasibaigęs, praleidau paskutines minutes, o jų kaip tik ir neprisimenu. Filmavimo grupė stringa, kažkas negerai su atminties kortele, be to, prieš filmuojant mane, reikia nufilmuoti sceną su Nastia.
Grįžtu į kambarį laukti. Sėdžiu ant lovos krašto, plekšnojuosi skruostus, vis mąstau apie baisius dalykus. Gailumą nustelbia įsiūtis - kur jūs, bjaurybės, taip ilgai.
Tuo pat metu vyksta mažiausiai trys kitos įdomios linijos: iš Maskvos atvyko pora dailioškės studentų, abu išsimaudę dažuose. Nastios vaikinas Kirilas, intravertas, kūrybinis naktinio klubo direktorius, nemėgsta žmonių ir pyksta ant Nastios, kam ji jų prisikvietė. Amerikietė rumunė Alex pučiasi nelaiminga, nes... velnias žino. Su mano videošedevro kūrėja ji susipažino traukinyje, nuo to laiko tarsi nori bendrauti, bet lieka nepatenkinta ir bendravimu, ir nebendravimu.
Taigi, verkiu. Bandau kūkčioti fiziškai, ir emociškai šis tas prasimuša. Filmavimo grupė vis nesibeldžia. Vėl atsidarau duris, pašūkauju, Nastia mane ramina, esą tuoj - ją jau beveik filmuoja.
Galiausiai, žinoma, viskas susiklosto. Pasižiūriu filmuotą medžiagą, ji lyg ir įtikina, bet labiausiai tuo, kad liūdesys man netinka prie veido. Nosis kažkaip susiaurėja.
Kita scena
Visi - kino klubas, spalvoti maskviečiai, filmavimo grupė - einame ant Piterio stogo. Negali lipti ant bet kurio, nes į "stoginę" laiptinę pateksi tik iš butų, todėl einame pas kažkieno draugę namo. Skubame, nes ji grasinasi užmigti. Pakeliui būrys tampa trimis grupelėmis: garsistas Denisas pasimeta su Alex, tai juokinga, nes Denisas nešneka angliškai, Alex rusiškai, ir šiaip abiejų charakteriai ne iš lengvųjų. Dar viena grupelė atskyla sąmoningai - kad vyno nusipirktų. Taip, naktis, jo parduoti nelegalu (vis tik stipresnis gėrimas nei 8%), bet viens ir nusiperkame. Tiesa, reikia šypsotis ir gėrimus iškart slėpti maišeliuose. Kol žvalgomės po parduotuvę, kasininkas valkatai padovanoja kepalą duonos.
Pakeliui ant stogų matome žmones, bet jie ne mūsiškiai.
Maniau, bus taip - užlipsi kopetėlėmis ir štai - ant plyno stogo kaip ant delno. Tačiau išlipam į stogą, tai yra jo vidų, "palėpę". Atidarome langelį. Stogas nuožulnus - visai nepanašu, kad juo galima vaikštinėti. Iškišu koją - slidu, baisu. Ilja, peterburgietis, paaiškina: įsikibk tokio metaliuko lango išorėj, kad ir čiuoši, toliau, negu rankos siekia, nenučiuoši. Iščiuožiu. Jis teisus. Imu keberiotis iki gretimos aukštikalnės. Štai aukštikalnėj yra ir plokštumos, ten susėdam ir uždainuojam. Mus supa visokių soborų ir šiaip XVIII-XIX a. statinių viršūnės.
Režisierei reikia nufilmuoti tikrą liūdesį, tad sudainuoju jai "Strazdą".
Kurį laiką matau Kirilo siluetą - sėdi atokiai nuo visų ir liūdi. Vėliau siluetas pradingsta.
"Jis vis tiek turės grįžti namo, nes ten jo linzių konteineris", - nuramina Nastia. Galvoju, vargšas Kirilas, tikrai grįš. Grįžo. Parsirado ir Alex su Denisu. Nežinau, kas atsitiko, nes visi buvo draugingi, ir angliškai karts nuo karto prabildavo, bet Alex sukliko "I don't need this, I don't want this" ir išėjo.
Vėliau sėdėjau atokiau nuo paskutinių dviejų gyvų žmonių ir rašiau va visą šitą, o jie, išsilavinę, jauni, diskutavo apie moterų prievartavimą ir abu turėjo skirtingas nuomones.
Vėlavau valandą, nes iki šiol mano filmavimo grupė visur vėluodavo apie pusantros. Žinoma, niekas (anei filmas, anei filmavimas) nebuvo prasidėję, ir dar pusvalandį neprasidėjo.
Akimirką pasijutau liūdnai, nes kaipgi galima taip šūdinai organizuoti reikalus. Vienintelis pagarbos vertas žmogus man pasirodė Nastia, nes jos reikalai vėlavo vien dėl to, kad... nebuvo jokių reikalų. Pasisėdėjimas su filmu ar be vis tiek yra pasisėdėjimas.
Planas buvo toks: likus 15-ai minučių iki filmo baigties turėjau palikti kambarį, nueiti į kitą, ten persirengti ir apsiverkti. Tada į kambario duris turėjo pabelsti filmavimo grupė, man reikėjo jas atidaryti nuverktu veidu, o pamačius, kas už jų stovi, supykti. Close-up.
Paleido filmą. Kokie 4 žmonės užsišampanino, kad jį jau matę, ir visai neseniai, tad Kolia filmą staigiai pakeitė į kitą. Nastiai pildant mano stiklinę vynu (tradicinę, rusišką, briaunuotą, o vyno iki viršaus), pamačiau subtitrus - rodys "Withnail and I".
Ėmiau krykšti ir ploti katučių, nes "it's Britain at its best". Vėl mylėjau žalius, pasruvusius slėnius ir klonius, pretenzingas replikas, sarkazmą kiekvienu atodūsiu. Withnailą, elegantiškai kliūstelintį pigaus vyno į porcelianinį arbatos puodelį. Galvojau - verksiu, bet neverkiau, džiaugiausi.
Hm. Prarėplioju po projektoriumi iki ypatingojo kambario. Persirengiu. Nusitrinu blakstienų tušą į paakius. Apsišlakstau veidą vandeniu. Atsisėdu ant lovos krašto. Galvoju apie tragiškiausius gyvenimo įvykius.
Galvoju.
Blem, nieko neprisimenu.
Na, gerai, vaikystė. Mirkt mirkt - nieko. Paauglystė - mirkt, jokių emocijų. Aha, Velsas, bėdos - nulis. Meilės kančios - vienodai rodo. Pradėjau sau tyliai dainuoti Cave'o "Into my arms", ištryško viena ašara.
"Gde vy?!" - atsidarius duris ėmiau šaukt. Filmas jau seniai pasibaigęs, praleidau paskutines minutes, o jų kaip tik ir neprisimenu. Filmavimo grupė stringa, kažkas negerai su atminties kortele, be to, prieš filmuojant mane, reikia nufilmuoti sceną su Nastia.
Grįžtu į kambarį laukti. Sėdžiu ant lovos krašto, plekšnojuosi skruostus, vis mąstau apie baisius dalykus. Gailumą nustelbia įsiūtis - kur jūs, bjaurybės, taip ilgai.
Tuo pat metu vyksta mažiausiai trys kitos įdomios linijos: iš Maskvos atvyko pora dailioškės studentų, abu išsimaudę dažuose. Nastios vaikinas Kirilas, intravertas, kūrybinis naktinio klubo direktorius, nemėgsta žmonių ir pyksta ant Nastios, kam ji jų prisikvietė. Amerikietė rumunė Alex pučiasi nelaiminga, nes... velnias žino. Su mano videošedevro kūrėja ji susipažino traukinyje, nuo to laiko tarsi nori bendrauti, bet lieka nepatenkinta ir bendravimu, ir nebendravimu.
Taigi, verkiu. Bandau kūkčioti fiziškai, ir emociškai šis tas prasimuša. Filmavimo grupė vis nesibeldžia. Vėl atsidarau duris, pašūkauju, Nastia mane ramina, esą tuoj - ją jau beveik filmuoja.
Galiausiai, žinoma, viskas susiklosto. Pasižiūriu filmuotą medžiagą, ji lyg ir įtikina, bet labiausiai tuo, kad liūdesys man netinka prie veido. Nosis kažkaip susiaurėja.
Kita scena
Visi - kino klubas, spalvoti maskviečiai, filmavimo grupė - einame ant Piterio stogo. Negali lipti ant bet kurio, nes į "stoginę" laiptinę pateksi tik iš butų, todėl einame pas kažkieno draugę namo. Skubame, nes ji grasinasi užmigti. Pakeliui būrys tampa trimis grupelėmis: garsistas Denisas pasimeta su Alex, tai juokinga, nes Denisas nešneka angliškai, Alex rusiškai, ir šiaip abiejų charakteriai ne iš lengvųjų. Dar viena grupelė atskyla sąmoningai - kad vyno nusipirktų. Taip, naktis, jo parduoti nelegalu (vis tik stipresnis gėrimas nei 8%), bet viens ir nusiperkame. Tiesa, reikia šypsotis ir gėrimus iškart slėpti maišeliuose. Kol žvalgomės po parduotuvę, kasininkas valkatai padovanoja kepalą duonos.
Pakeliui ant stogų matome žmones, bet jie ne mūsiškiai.
Maniau, bus taip - užlipsi kopetėlėmis ir štai - ant plyno stogo kaip ant delno. Tačiau išlipam į stogą, tai yra jo vidų, "palėpę". Atidarome langelį. Stogas nuožulnus - visai nepanašu, kad juo galima vaikštinėti. Iškišu koją - slidu, baisu. Ilja, peterburgietis, paaiškina: įsikibk tokio metaliuko lango išorėj, kad ir čiuoši, toliau, negu rankos siekia, nenučiuoši. Iščiuožiu. Jis teisus. Imu keberiotis iki gretimos aukštikalnės. Štai aukštikalnėj yra ir plokštumos, ten susėdam ir uždainuojam. Mus supa visokių soborų ir šiaip XVIII-XIX a. statinių viršūnės.
Režisierei reikia nufilmuoti tikrą liūdesį, tad sudainuoju jai "Strazdą".
Kurį laiką matau Kirilo siluetą - sėdi atokiai nuo visų ir liūdi. Vėliau siluetas pradingsta.
"Jis vis tiek turės grįžti namo, nes ten jo linzių konteineris", - nuramina Nastia. Galvoju, vargšas Kirilas, tikrai grįš. Grįžo. Parsirado ir Alex su Denisu. Nežinau, kas atsitiko, nes visi buvo draugingi, ir angliškai karts nuo karto prabildavo, bet Alex sukliko "I don't need this, I don't want this" ir išėjo.
Vėliau sėdėjau atokiau nuo paskutinių dviejų gyvų žmonių ir rašiau va visą šitą, o jie, išsilavinę, jauni, diskutavo apie moterų prievartavimą ir abu turėjo skirtingas nuomones.
Comments
Post a Comment