Tokelės

Taigi, pradėjau dirbti tokiame garsiame start-up'e. Mano kelias į šią poziciją buvo ilgas ir vingiuotas. Kaip žinia, nepabuvus šokėjėle, nebus gera siuvėjėlė , arba - nepabuvus žurnaliste, nemuši mikliai kandžių ir spėriai neužsakinėsi maisto "Barboros" platformoje. Viskas prasidėjo tada, kai rašiau apie radijo bangų gaudytojus  ir berašydama susipažinau su labai įdomiu žmogumi Antanu Zdramiu. Nežinau kodėl, bet pokalbio metu (aišku, vėliau kalbinau ir jį; dirbdamas laikraštyje į kiekvieną įdomų žmogų žiūri kaip į temą) pajutau kokį tai IT sakralumą, šiek tiek primenantį rašymą iš įkvėpimo. Reiktų paminėti, kad nuo 17-os esu netoli žmonių, kurie apie IT man kalba nuo 18-os. Nevisada man tos šnekos atrodė įdomios ar juolab sakralios (pamenu, kaip užsispaudžiau delnais ausis ir šaukiau NUSTOK NUSTOK, o draugas Mitas traukė mano rankas nuo galvos ir nesustodamas pasakojo apie šios srities atradimus). Vis dėlto IT mano akyse niekad nesusikompromitavo, neatsiskleidė kaip pa

Liko 5 dienos "I tryna say goodbye and I choke Tryna walk away and I stumble! Though I tryna hide it, it's clear My world crumbles when you are not near" Ėjau į darbą, vieną iš paskutinių kartų, ir niūniavau. Kaip įdomu, kad tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis galvoje sukrunta dainuška, kurios niekad specialiai nesiklausei, o kažkodėl moki. Vaikštai po Niujorką ir niūniuoji "New York, New York", kol užsimanai susisprogdinti burną, arba skrendi į Londoną, o galvoje  "God save the Queen - she's ain't no human being". Su ironiška, bet atlaidžia šypsena prisiminiau pirmą darbo skaidriausioje žiniasklaidos priemonėje mėnesį. Tada, antrakursė, atėjau kaip pavaduojančioji korektorė. Prieš tai dirbau telekomunikacijų (ar ko ten) bendrovėje, tad darbas VŽ man atrodė pritrenkiantis. Iki šiol prisimenu pirmuosius koreguotus puslapius - straipsnių mintis cituodavau universiteto valgykloje; atsimenu sultinį, kurį už žetonus gerdavau, kai laukdavau al

Pernai keliavome po Čekiją. Žvelgiant į žalias kalvas ir apkerpėjusias pilis galvoje sukosi Marcelijaus Martinaičio žodžiai, kuriuos būtinai norėjau panaudoti rašydama apie tas vietas. Kadangi rašyti - šioks toks darbas, tai nerašiau. Dabar keliavome po Siciliją ir svarsčiau - ar galiu pasakyti, kad pjauna širdį tarsi dobilą , ar negaliu. Vis dėlto negaliu - malonina akį, verčia aikčioti, bet širdis - kaip kokia liepa, savoj vietoj ir su savo čekijomis. Tad štai toks apibendrinimas, jei tingite skaityti toliau. O toliau planuoju pateikti praktinių patarimų keliaujantiems - tiems, kurie Sicilijoje dar nesilankė arba lankėsi tik jos vakaruose. Kur "Ryanair" iki šiol skraidino į Trapanį, o dabar išdidžiai paskelbė plečianti skrydžių geografiją - ėmė skraidinti ir į Comiso miestelį salos pietryčiuose. Žinia, kai kurie šios puikios bendrovės skrydžiai užsibaigia laukuose vidury niekur. Man iki šiol sekėsi nusileisti civilizuotose vietose - gal ir ne promenaduose, bet ir ne

Mėsa, mėsa, mėsa. Kartoju šį žodį drąsiai, nors visi tuoj puola šieptis, esą nieko nesuprantu. Išties - kuo toliau, tuo mažiau suprantu (va, ir nevalgyk serbentų), bet šiandien suvokiau vieną dalyką: jūs ir patys nieko nesuprantat. Darbe iškilo diskusija: kas per gyvuliai yra tos mėsinės karvės ir kodėl neetiška valgyti kiaušinį. Turiu kelis kontrolinius klausimus mėsamėgių budrumui ir žinioms patikrinti (kaimuose augusieji - eikite parūkyti): 1) kiek laiko po apsiveršiavimo karvė duoda pieno? 2) ką reiškia sąvoka "bergždžia karvė" ir kaip tas bergždumas sprendžiamas? 3) ar gali karvė atsisakyti šeiminio gyvenimo ir pasenti kaip telyčia? Giliausias, filosofiškas ir visa apibendrinantis klausimas yra paskutinis. Atsakymas į jį, pasakysiu, yra neigiamas, štai tau ir lygybė. Apie mėsą vis dėlto papasakosiu kitą kartą, nes dar turiu pasikonsultuoti su žinovais. Čia pateikiu pokalbį, kuris paaiškina visus intymius kiaušinių gyvenimo aspektus. Kiaušiniai - sena tema, bet

Tiek daug turiu pasakyti, nė nežinau, kas šiuo metu svarbesnė žinia. Išgirdau, kad Vilnius pastatytas ant 7 kalvų. Iki šiol maniau, kad tuo garsėja Roma, bet štai Vikipedijos puslapis  siūlo ištisą sąrašą miestų, kurie dedasi pastatyti ant 7 kalvų (maždaug - "Romka, neįsivaizdink, va pas mus jų tiek ir tiek"). Ir ką jame matau - ogi Telšius. Tai čia viena žinia. Antroji žinia susijusi su šiukšlėmis ir pavasariu. Šiuo metu gyvenu, tpfu, moksliškai tyrinėju Antakalnį. Iš Lazdynų atrodo, kad tai labai tvarkingas, išdidus rajonas. Iš Antakalnio atrodo, kad čia labai daug šiukšlių, netgi daugiau nei Lazdynuose, ir tokiose vietose, kurios nė nesiprašo šiukšlinimo. Kitaip tariant, čia baisingos ne tik pakrantės ir pamiškės, o ir iš pažiūros nekaltos patvorės, kur nei prieisi, nei prisėsi. Tačiau viskas nėra nei juoda, nei balta: neseniai išvydau sąmoningumo aktą. Stoviu prie kiosko, svaigiai lūkuriuoju, stebėdama, kaip man pildo E bilietą, uodžiu orą, pilną svilėsių kvapo, šyps

Grįžusi iš kelionės pasikalbėjau su viena drauge, puikiai išmanančia Artimųjų Rytų specifiką. Panagrinėjome Palestinos (kad ir kas tai būtų), Izraelio, Jordanijos ir Libano meilės problemas. Toji draugė, perskaičiusi mano ankstesnį įrašą, tik miglotai suprato apie mano kelionių vingius. "Supratau, kad greičiausiai esi Jeruzalėj ir sergi." "Tas ir buvo svarbiausia mintis!" "Maniau, kad mėginai dar kažką pasakyti, bet nesupratau, ką. Greičiausiai todėl, kad sergi." Atvykome krūvelė komandiruotų žmonių Izraelio turizmo ministerijos ir oro linijų kvietimu (kitomis aplinkybėmis 5 žvaigždučių viešbučiuose aš paprastai neapsistoju). Ministerijos atstovas išreiškė viltį, kad daugiausia dėmesio skirsime kasdieniam Izraeliui, maistui, menui, žmonėms, architektūrai, kitaip tariant - bet kam, tik ne rimtiems reikalams. Sakiau sau - puiku, rimtų reikalų aš vis tiek neišmanau. Tačiau visą viešnagės laiką prie gido pristojusi klausinėjau apie politiką ir istoriją.

Galvojau, kad esu pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje, kiurksodama 5 žvaigždučių viešbučio Jerzualėj lovoje, kol įsijungiau televizorių ir pradėjau žiūrėti laidą "a Healthy You". Jos viešnia, atėjusi papasakoti, kokius sveikus antipresperantus jos kompanija gaminanti, taip ir pragirgždėjo visą pokalbio laiką, kuris tiesiog negalėjo būti nesėkmingas. Argi neliūdėtum - ateini į stulbinančiai amerikietišką laidą girtis, nesulauki nei vieno kritiško klausimo - tik imk ir pasakok apie savo keistą darbą, ir - negali. Tai panašiai ir aš jaučiausi, sulaukusi kelionės į Izraelį. Kaip susirgau, nepasakosiu, nes netikėliai niekam neįdomūs (tačiau galite drauge su manimi pasijuokti - vienintelė TV programa angliškai buvo aukščiau minėtu pavadinimu). Visą kelią iki oro uosto pynėsi maždaug trys mintys - su visais gražiai atsisveikinau - tas gerai; ar mano skystas santykis su trimis monoteistinėmis religijomis... (nesugebėjau pabaigti sakinio); neperskaičiau Kūtvėlos blogo ir todėl

Viena uoliausių mano įrašų komentatorių yra Anonimė, Naujojo teatro, skirto neįgaliųjų integracijai, administratorė ir aktorė. Na, lyg ir ne administratorė, o pastatyminės dalies vedėja. Žinot, kaip mažose organizacijose būna - visi kažkaip vadinasi, bet daro, kas ką daro. Kiek man žinoma, vienas iš pastatyminės dalies vedėjos darbų yra pasižiūrėti, nes ne visi mato. Taip ir sako: "Artūrėli, gal tau pasižiūrėti į ką nors?" O Artūras, akiniais ir lupa prisispaudęs prie užrašo, atšauna ir pats puikiausiai mokantis. Teatro spektaklis "Stiklinis žvėrynas" važiuoja į Šiaulius ir vedėjai reikia pasirūpinti afišomis, video medžiaga, pranešimu spaudai. - Dar reiks tą straipsnį išsiųsti redakcijai, kad įsidėtų prieš spektaklį, - pasakoja ji man. - Hm, būtų daug įdomiau, jei žurnalistas pats jus pakalbintų ir straipsnį parašytų. - Taip, bet mes tiek pinigų neturim. Be to, pas mus dirba mergina, į kurios pareigas įeitų tokie straipsniai. Na, ji daugiau daro, bet... - Pra