Viena uoliausių mano įrašų komentatorių yra Anonimė, Naujojo teatro, skirto neįgaliųjų integracijai, administratorė ir aktorė. Na, lyg ir ne administratorė, o pastatyminės dalies vedėja. Žinot, kaip mažose organizacijose būna - visi kažkaip vadinasi, bet daro, kas ką daro. Kiek man žinoma, vienas iš pastatyminės dalies vedėjos darbų yra pasižiūrėti, nes ne visi mato. Taip ir sako: "Artūrėli, gal tau pasižiūrėti į ką nors?" O Artūras, akiniais ir lupa prisispaudęs prie užrašo, atšauna ir pats puikiausiai mokantis.
Teatro spektaklis "Stiklinis žvėrynas" važiuoja į Šiaulius ir vedėjai reikia pasirūpinti afišomis, video medžiaga, pranešimu spaudai.
- Dar reiks tą straipsnį išsiųsti redakcijai, kad įsidėtų prieš spektaklį, - pasakoja ji man.
- Hm, būtų daug įdomiau, jei žurnalistas pats jus pakalbintų ir straipsnį parašytų.
- Taip, bet mes tiek pinigų neturim. Be to, pas mus dirba mergina, į kurios pareigas įeitų tokie straipsniai. Na, ji daugiau daro, bet...
- Pranešimų spaudai niekas neskaito, jie būna neįdomūs, - toliau aiškinu. - Va, jei sudomintumėte žurnalistą, jis galbūt jūsų istorijas kokias nors susirinktų, savais žodžiais spektaklį apibūdintų...
- Žinau, bet mes neturime pinigų žurnalistui.
- Šiaip žurnalistams neturėtumėte duoti pinigų. Jiems moka jų redakcijos - už darbą.
- Tai redakcijai ar žurnalistui mokėti, mums tas pats, - vis tiek jų nėra, - atsidūsta.
- Ne, turiu galvoj, kad niekam nemokėtumėt, gal šiaip įdomūs esate!
- Kaip tai.
- Nu paprastai, atvažiuoja trupė, gastroliuoja po Lietuvą, jau kažkiek laiko dirba... Gal įdomu.
- Nieko nemokėt?? Už tokią reklamą?!
Žodžiu, jei būsite Šiauliuose ir pamatysite kokį dvasingą teatro pranešimą spaudai, tai nekreipkite į jį dėmesio. Spektaklį mačiau dukart, tas galiu nemokamai pasakyti: jis tiems, kurie mėgsta tradicinius spektaklius. "Stiklinis Žvėrynas" (T. Williams) - gana tipiška tragikomedija, kokių būna Jaunimo ar Nacionaliniuose teatruose, šiuolaikinės scenografijos ar režisūros apraiškų čia nerasi. Svarbiausias trūkumas - priklausomai nuo aktorių sudėties, prasimuša perdėtas kai kurių veikėjų jausmingumas, pavadinkime, teatrališkumas, būdingas lietuviškam mūsų teatrui. Tačiau jis neužgožia pagrindinės spektaklio minties. Nors ir purkštavau žiūrėdama spektaklį antrą kartą (pirmą kartą jame vaidino ir Mantas Zemleckas, "Kamanių šilelio" grojikas ir dainuotojas - puikiai atliko vaidmenį), jo pabaigoje ir vėl ašarojau. Jautrus tai daiktas ir bendražmogiškas.
Teatro spektaklis "Stiklinis žvėrynas" važiuoja į Šiaulius ir vedėjai reikia pasirūpinti afišomis, video medžiaga, pranešimu spaudai.
- Dar reiks tą straipsnį išsiųsti redakcijai, kad įsidėtų prieš spektaklį, - pasakoja ji man.
- Hm, būtų daug įdomiau, jei žurnalistas pats jus pakalbintų ir straipsnį parašytų.
- Taip, bet mes tiek pinigų neturim. Be to, pas mus dirba mergina, į kurios pareigas įeitų tokie straipsniai. Na, ji daugiau daro, bet...
- Pranešimų spaudai niekas neskaito, jie būna neįdomūs, - toliau aiškinu. - Va, jei sudomintumėte žurnalistą, jis galbūt jūsų istorijas kokias nors susirinktų, savais žodžiais spektaklį apibūdintų...
- Žinau, bet mes neturime pinigų žurnalistui.
- Šiaip žurnalistams neturėtumėte duoti pinigų. Jiems moka jų redakcijos - už darbą.
- Tai redakcijai ar žurnalistui mokėti, mums tas pats, - vis tiek jų nėra, - atsidūsta.
- Ne, turiu galvoj, kad niekam nemokėtumėt, gal šiaip įdomūs esate!
- Kaip tai.
- Nu paprastai, atvažiuoja trupė, gastroliuoja po Lietuvą, jau kažkiek laiko dirba... Gal įdomu.
- Nieko nemokėt?? Už tokią reklamą?!
Žodžiu, jei būsite Šiauliuose ir pamatysite kokį dvasingą teatro pranešimą spaudai, tai nekreipkite į jį dėmesio. Spektaklį mačiau dukart, tas galiu nemokamai pasakyti: jis tiems, kurie mėgsta tradicinius spektaklius. "Stiklinis Žvėrynas" (T. Williams) - gana tipiška tragikomedija, kokių būna Jaunimo ar Nacionaliniuose teatruose, šiuolaikinės scenografijos ar režisūros apraiškų čia nerasi. Svarbiausias trūkumas - priklausomai nuo aktorių sudėties, prasimuša perdėtas kai kurių veikėjų jausmingumas, pavadinkime, teatrališkumas, būdingas lietuviškam mūsų teatrui. Tačiau jis neužgožia pagrindinės spektaklio minties. Nors ir purkštavau žiūrėdama spektaklį antrą kartą (pirmą kartą jame vaidino ir Mantas Zemleckas, "Kamanių šilelio" grojikas ir dainuotojas - puikiai atliko vaidmenį), jo pabaigoje ir vėl ašarojau. Jautrus tai daiktas ir bendražmogiškas.
Comments
Post a Comment