Tokelės

Jau įsikėliau, jau, rodos, ir apsigyvenau. Darsyk peršukuosiu Lazdynų vilną, ir po to į juos važinėsiu tik brolių lankyt. Kaip esu minėjusi, savanoriškai pakeičiau gyvenamąją vietą į šiek tiek gyvesnę ir man gerokai mažiau pažįstamą. Jau susipažinau su Savanorių "Maximos" savitumais, ir iškart be jokių pastangų išmokau gražiai priimti tuos vaizdus, kurie Lazdynuose būtų papiktinę. Tau reikėjo į mane atsitrenkti? O prašom, ponia! Tau būtinai reikia į eilės priekį? Žinoma, matyt, turi neatidėliotinų reikalų. Prasilenkdama su iki pusės nuogais girtais vyrukais pusbrolio paklausiau ne "ar čia pas jus tokios mados", o "ką ten veikia tas paukštis be galvos". - Jis su galva, - atsakė jis, peržengdamas stiklo šukių krūvą. - Šiaip su išvirtusiais viduriais? - Nespėjau įsižiūrėti. Mes gyvename toje vietoje, kur tiesiai arba į dešinę - didis grožis, o į kairę - didūs nuotykiai. Tačiau vakar paaiškėjo, kad nuotykių būna ir žemyn. Ruošiuosi išeiti iš namų, lau

Niekam ne paslaptis, miestą aš skaldau ir valdau iš keisčiausių jo vietų. Pastaruoju metu tam labiausiai tiko Lazdynai, žalias ir erdvus, 30 000 gyventojų globiantis rajonas. Tačiau mano godumui nėra ribų, tad atsisveikinu su premijomis apdovanotų daugiabučių gatve (kuri vadinasi Architektų) ir kraustausi į Savanorius. Iš pagarbos praeičiai turėčiau papasakoti, ką naujo sužinojau apie Lazdynus ir ko galbūt tamstos nežinote. O turėtumėte žinoti, nes sprendžiant pagal nuomos ir butų kainų Lazdynuose spurtą, po rajonu slypi jei ne aukso, tai bent skalūnų naftos klodai. > Nėra taisyklių. Persikėlusi į Lazdynus nustojau laikytis kelių eismo taisyklių, nes juose nėra eismo. Pamenu, vaikystėje mano kiemo draugė sakydavo: "Šioje gatvėje (kuri vadinasi Architektų) vakare galima futbolą žaisti, niekas nesutrukdys." Išties ne daug kas pasikeitė. Galbūt keliems lazdyniečiams atrodo, kad eismo rajone per daug, tačiau jie greičiausiai turi galvoje naktinius dragus (ne Dragūną, bet

Švilpiant vilkikams pro šalį, sukantis "Megos" malūnėliams, aš stovėdavau šalikelėje, kuprinę atrėmusi į kuoliuką, ir nykštį iškėlusi šypsodavau. Anuomet šalia manęs stovėdavo Justina, o kiek toliau - ženklas, nurodantis kelią į Vandžiogalą. Van-džiogala. Van-džio-gala. Vandžio-gala. Van-džio-ga-la. Dabar mano humoro jausmas gerokai subtilesnis nei anuomet, tad negalėčiau paaiškinti, kodėl juokingas šis žodis. Tačiau ištarkite jį su manimi: Vandžiogala, ir galbūt jūsų lūpų kampučiai ras kelią į viršų. Justina Romoje, o Vandžiogala vis dar prie Kauno. Man neliko nieko kito, kaip susirasti kitą draugę ir jai ilgesingai pasakyti:  - Gal patranzuojam kur nors? - Į kokią nors keistą valstybę ar šiaip palankstyti sąnarius pirštų? - maloniai paklausė ji. Nauji draugai visada malonesni nei tie, su kuriais esi gerai pažįstamas. - Visada norėjau nuvažiuoti į Vandžiogalą, - atsidusau. Keista, bet Danielė nežinojo tokio miestelio, tad greitai užmetė akį į internetą. - "G