Švilpiant vilkikams pro šalį, sukantis "Megos" malūnėliams, aš stovėdavau šalikelėje, kuprinę atrėmusi į kuoliuką, ir nykštį iškėlusi šypsodavau. Anuomet šalia manęs stovėdavo Justina, o kiek toliau - ženklas, nurodantis kelią į Vandžiogalą.
Van-džiogala. Van-džio-gala. Vandžio-gala. Van-džio-ga-la. Dabar mano humoro jausmas gerokai subtilesnis nei anuomet, tad negalėčiau paaiškinti, kodėl juokingas šis žodis. Tačiau ištarkite jį su manimi: Vandžiogala, ir galbūt jūsų lūpų kampučiai ras kelią į viršų.
Justina Romoje, o Vandžiogala vis dar prie Kauno. Man neliko nieko kito, kaip susirasti kitą draugę ir jai ilgesingai pasakyti:
- Gal patranzuojam kur nors?
- Į kokią nors keistą valstybę ar šiaip palankstyti sąnarius pirštų? - maloniai paklausė ji. Nauji draugai visada malonesni nei tie, su kuriais esi gerai pažįstamas.
- Visada norėjau nuvažiuoti į Vandžiogalą, - atsidusau. Keista, bet Danielė nežinojo tokio miestelio, tad greitai užmetė akį į internetą.
- "Google Maps" sako, kad objektų netoliese nerasta. Tokių kaip maitinimo įstaigos, mokyklos ar "Zebra belaidis", - pasakė ji. - Manau, kad tikrai turėtume važiuoti.
Ir po pauzės pridūrė:
- Bet gal po to... į pajūrį?..
Manau, kad jums reikėtų sužinoti apie Vandžiogalą.
Vandžiogala (kartosiu šį žodį net ir tada, kai jį bus galima pakeisti žodžiu "miestelis") įsikūrusi 29 km į šiaurę nuo Kauno.
- Netoli nuo "Megos", kiek ten, 7 kilometrai? - kalbėjau mašinoje jaunuolio, neblogai pakeliavusio po Pietryčių Europą.
- Man rodos, kad apie 30, bet aš gal klystu. O mapsuose rodė, kad 7?
- Aš... nežiūrėjau mapsuose.
- A.
Danielė mano, kad anaiptol ne grožis*, o išsilavinimas išgelbės pasaulį, tad natūralu, kad kartais paskaito.
Todėl iki pasiekiant Vandžiogalą teko vadovautis jos siauromis žiniomis kaip kelrodžiu. Žinios buvo tokios: Vandžiogalos vaizdai masina akį ir čia veikia vaikų dramos teatras "Versmelė", repetuoja tautinių šokių kolektyvas "Verpetukas", ritminių šokių grupė "Šėlsmas". Vandžiogaloje gyveno ir dirbo Lietuvos tapytojas ir karikatūristas Jonas Martinaitis ir čia tikrai veikia paštas.
Iš Vilniaus tranzuodamas pro Kauną dažnai susiduri su tokia problema: dauguma žmonių važiuoja į Kauno centrą ir nusuka nuo autostrados pirma proga. Kai kas važiuoja toliau, ir tada būna labai gerai, nes gali išleisti prie "Megos" ir puikiųjų tranzimviečių. Tačiau lipdamas į automobilį Vilniuje per daug nesigilini, kurioj autostrados vietoje tave išleis, klegi, bendrauji, o susirūpini tik prieš išlipdamas.
Jei išleidžia prie Kauno, gali eiti autostrada iki "Megos". Esu visiškai tikra, kad pakeliui kas nors sustotų ir pavežtų, bet rimti tranzuotojai toje vietoje mašinų nestabdo - pėdina iki "Megos" ir tik tada iškelia nykštį. Jie taip daro dėl įsitikinimo, kad vairuotojui reikia sudaryti pačias palankiausias aplinkybes prigriebti tranzuotojus, ir galbūt jie teisūs. Tačiau aš manau, kad jei kas nors nori sustoti, tai ir taip sustoja.
Kaip matote, tai yra dvi viena kitai prieštaraujančios filosofijos, nenuostabu, kad dėl klausimo - eiti 10 km ar tranzuoti nepatogiose vietose - keliautojai net susipyksta. Pamenu, sykį taip tūžau kulniuodama iki "Megos", kad vos dantys neištrupėjo.
Tačiau šįsyk viskas pasisuko netikėta linkme, nes Danielė pareiškė, kad reikia važiuot iki centro, o tada sėsti į autobusą ir juo pasiekti "Megą". Tokio varianto aš apskritai nebuvau girdėjusi, tad net nesumojau, kaip reaguoti.
Taip mes atsidūrėm Laisvės alėjoje. Pobrangėje, bet visai mieloj valgyklėlėj išgėrėme kavos, alaus ir šaltibarščių ir sėdom į autobusą, vežantį tiesiai į Vandžiogalą. Tik 8 Lt, nuodėmė nevažiuoti.
Vandžiogala. Vandžiogala turi puikų skonį drabužiams. Išlipom iš autobusiuko ir nusipirkom apsirengti. Prie pat "open-air" drabužių parduotuvės veikia ūkio daiktų krautuvė ir paprasta krautuvė, kur yra ledų už 4 Lt. Miestelyje stovi koplytstulpis, daili medinė bažnytėlė, kiek paėjėjęs rasi senas žydų kapines, o...
- O kur patartumėte valgyti sumuštinius, na, prisėsti?
- Prie vasaros estrados už bažnyčios, - pamojo moteris open air'inėje.
Pasukom už bažnyčios, kurį laiką niekur nemačiau jokios estrados.
- Ne ne, štai ji, tu ne to ieškai, - parodė Danielė. Pievoje netoli mūrinio labai pavargusio Seniūnijos pastato, ženklo apie ES projektus ir kelių karvių stovėjo nedidelė pakyla su stogeliu. Šalia buvo keli suoleliai, o prie jų gėrė Vandžiogalos ateitis kartu su praeičia. Pro liepų lapiją maloniai švietė saulė.
Apėjom pievą, pasižiūrėjom į paštą (įsikūręs tame pačiame name kaip paštas), susiradome suolelį ir atsikimšom alaus.
- Tu čiulpei ar tave piso? - nuo kito suolelio ataidi klausimas.
- Nei čiulpiau, nei mane piso! - pykteli sugėrovas ir kiek tyliau ima pasakoti, kaip iš tikrųjų viskas buvo.
- O, jis buvo kalėjime, - sakau Danielei, bet ji purto galvą. Anot jos (Danielė kilusi iš nedidelio, bet puikaus miestelio, tad išmano ir estradų klausimus, ir populiarias temas), tokiais žodžiais jaunuoliai paprastai svaidosi be jokios priežasties. Kalėjime rėksnys greičiausiai nebuvęs, neįgijo ir minėtosios lytinės patirties.
- Tas, kur stovi...
- Blondinas?
- Jo, blondinas. Jis mokykloje buvo laikomas neblogu bičiuku, patiko panoms. Vėliau jis išvažiavo, o dabar grįžo, ir todėl laikomas kiečiausiu. Tas, kur sėdi, gyvena su motina.
- Gal buvo vedęs...
- Gal, bet išsiskyrė ir grįžo pas motiną. Vienaip ar kitaip, išvažiavęs jis nebuvo. Greičiausiai ir darbo neturi, tiesiog čia ar ten užsidirba, prageria, vėliau vėl kur nors...
- Bet tai sako, kad buvo zonoj! Tai gal ką tik grįžęs, - neatlyžau.
- Nu jo, gal. O, matai - tas, kur dviračiu atvažiavo, pirmiausia priėjo prie blondino ir paspaudė jam ranką, taip darkart įrodydamas jo kietumą. Tas kitas gi arčiau stovėjo.
Blondinas labai tyčiojosi iš pašnekovo, privesdamas jį šiukšlinių spardymo. Tada blondinas jį nuramindavo, o žmogui vėl prisėdus ant suolo užduodavo tą patį klausimą ir liepdavo prisipažinti.
- Blogiausia, kad tu ne kaliūzės gaidys! - su panieka numetė blondinas, netoliese kiknojant merginai, viena akimi stebinčiai smėlynėje besikapstantį vaiką. - Tu daug blogiau! Tu - laisvės gaidys!
Vyrukas atsikėlė nuo suolo ir ašaringai užriko:
- Aš niekada nebuvau gaidys ir niekada nebūsiu! Aš - Zuikis Tereškevičius!
Ant Via Balticos stovėjome nemažiau nei pusvalandį, kol sustojo maloni šeima, sutikusi mus pavėžėti iki posūkio į Klaipėdos autostradą.
- Jūs iš Panevėžio, mergaitės? - klausė moteris.
- Nee, iš Vilniaus.
- O ką jūs čia veikiat?
- Messs Vandžiogaloj buvom.
Nes o ką.
* Aš, tarp kitko, manau, kad pasaulį išgelbėtų ne grožis, o truputis atjautos.
- "Google Maps" sako, kad objektų netoliese nerasta. Tokių kaip maitinimo įstaigos, mokyklos ar "Zebra belaidis", - pasakė ji. - Manau, kad tikrai turėtume važiuoti.
Ir po pauzės pridūrė:
- Bet gal po to... į pajūrį?..
Manau, kad jums reikėtų sužinoti apie Vandžiogalą.
Vandžiogala (kartosiu šį žodį net ir tada, kai jį bus galima pakeisti žodžiu "miestelis") įsikūrusi 29 km į šiaurę nuo Kauno.
- Netoli nuo "Megos", kiek ten, 7 kilometrai? - kalbėjau mašinoje jaunuolio, neblogai pakeliavusio po Pietryčių Europą.
- Man rodos, kad apie 30, bet aš gal klystu. O mapsuose rodė, kad 7?
- Aš... nežiūrėjau mapsuose.
- A.
Danielė mano, kad anaiptol ne grožis*, o išsilavinimas išgelbės pasaulį, tad natūralu, kad kartais paskaito.
Todėl iki pasiekiant Vandžiogalą teko vadovautis jos siauromis žiniomis kaip kelrodžiu. Žinios buvo tokios: Vandžiogalos vaizdai masina akį ir čia veikia vaikų dramos teatras "Versmelė", repetuoja tautinių šokių kolektyvas "Verpetukas", ritminių šokių grupė "Šėlsmas". Vandžiogaloje gyveno ir dirbo Lietuvos tapytojas ir karikatūristas Jonas Martinaitis ir čia tikrai veikia paštas.
Iš Vilniaus tranzuodamas pro Kauną dažnai susiduri su tokia problema: dauguma žmonių važiuoja į Kauno centrą ir nusuka nuo autostrados pirma proga. Kai kas važiuoja toliau, ir tada būna labai gerai, nes gali išleisti prie "Megos" ir puikiųjų tranzimviečių. Tačiau lipdamas į automobilį Vilniuje per daug nesigilini, kurioj autostrados vietoje tave išleis, klegi, bendrauji, o susirūpini tik prieš išlipdamas.
Jei išleidžia prie Kauno, gali eiti autostrada iki "Megos". Esu visiškai tikra, kad pakeliui kas nors sustotų ir pavežtų, bet rimti tranzuotojai toje vietoje mašinų nestabdo - pėdina iki "Megos" ir tik tada iškelia nykštį. Jie taip daro dėl įsitikinimo, kad vairuotojui reikia sudaryti pačias palankiausias aplinkybes prigriebti tranzuotojus, ir galbūt jie teisūs. Tačiau aš manau, kad jei kas nors nori sustoti, tai ir taip sustoja.
Kaip matote, tai yra dvi viena kitai prieštaraujančios filosofijos, nenuostabu, kad dėl klausimo - eiti 10 km ar tranzuoti nepatogiose vietose - keliautojai net susipyksta. Pamenu, sykį taip tūžau kulniuodama iki "Megos", kad vos dantys neištrupėjo.
Tačiau šįsyk viskas pasisuko netikėta linkme, nes Danielė pareiškė, kad reikia važiuot iki centro, o tada sėsti į autobusą ir juo pasiekti "Megą". Tokio varianto aš apskritai nebuvau girdėjusi, tad net nesumojau, kaip reaguoti.
Taip mes atsidūrėm Laisvės alėjoje. Pobrangėje, bet visai mieloj valgyklėlėj išgėrėme kavos, alaus ir šaltibarščių ir sėdom į autobusą, vežantį tiesiai į Vandžiogalą. Tik 8 Lt, nuodėmė nevažiuoti.
Vandžiogala. Vandžiogala turi puikų skonį drabužiams. Išlipom iš autobusiuko ir nusipirkom apsirengti. Prie pat "open-air" drabužių parduotuvės veikia ūkio daiktų krautuvė ir paprasta krautuvė, kur yra ledų už 4 Lt. Miestelyje stovi koplytstulpis, daili medinė bažnytėlė, kiek paėjėjęs rasi senas žydų kapines, o...
- O kur patartumėte valgyti sumuštinius, na, prisėsti?
- Prie vasaros estrados už bažnyčios, - pamojo moteris open air'inėje.
Pasukom už bažnyčios, kurį laiką niekur nemačiau jokios estrados.
- Ne ne, štai ji, tu ne to ieškai, - parodė Danielė. Pievoje netoli mūrinio labai pavargusio Seniūnijos pastato, ženklo apie ES projektus ir kelių karvių stovėjo nedidelė pakyla su stogeliu. Šalia buvo keli suoleliai, o prie jų gėrė Vandžiogalos ateitis kartu su praeičia. Pro liepų lapiją maloniai švietė saulė.
Apėjom pievą, pasižiūrėjom į paštą (įsikūręs tame pačiame name kaip paštas), susiradome suolelį ir atsikimšom alaus.
- Tu čiulpei ar tave piso? - nuo kito suolelio ataidi klausimas.
- Nei čiulpiau, nei mane piso! - pykteli sugėrovas ir kiek tyliau ima pasakoti, kaip iš tikrųjų viskas buvo.
- O, jis buvo kalėjime, - sakau Danielei, bet ji purto galvą. Anot jos (Danielė kilusi iš nedidelio, bet puikaus miestelio, tad išmano ir estradų klausimus, ir populiarias temas), tokiais žodžiais jaunuoliai paprastai svaidosi be jokios priežasties. Kalėjime rėksnys greičiausiai nebuvęs, neįgijo ir minėtosios lytinės patirties.
- Tas, kur stovi...
- Blondinas?
- Jo, blondinas. Jis mokykloje buvo laikomas neblogu bičiuku, patiko panoms. Vėliau jis išvažiavo, o dabar grįžo, ir todėl laikomas kiečiausiu. Tas, kur sėdi, gyvena su motina.
- Gal buvo vedęs...
- Gal, bet išsiskyrė ir grįžo pas motiną. Vienaip ar kitaip, išvažiavęs jis nebuvo. Greičiausiai ir darbo neturi, tiesiog čia ar ten užsidirba, prageria, vėliau vėl kur nors...
- Bet tai sako, kad buvo zonoj! Tai gal ką tik grįžęs, - neatlyžau.
- Nu jo, gal. O, matai - tas, kur dviračiu atvažiavo, pirmiausia priėjo prie blondino ir paspaudė jam ranką, taip darkart įrodydamas jo kietumą. Tas kitas gi arčiau stovėjo.
Blondinas labai tyčiojosi iš pašnekovo, privesdamas jį šiukšlinių spardymo. Tada blondinas jį nuramindavo, o žmogui vėl prisėdus ant suolo užduodavo tą patį klausimą ir liepdavo prisipažinti.
- Blogiausia, kad tu ne kaliūzės gaidys! - su panieka numetė blondinas, netoliese kiknojant merginai, viena akimi stebinčiai smėlynėje besikapstantį vaiką. - Tu daug blogiau! Tu - laisvės gaidys!
Vyrukas atsikėlė nuo suolo ir ašaringai užriko:
- Aš niekada nebuvau gaidys ir niekada nebūsiu! Aš - Zuikis Tereškevičius!
Ant Via Balticos stovėjome nemažiau nei pusvalandį, kol sustojo maloni šeima, sutikusi mus pavėžėti iki posūkio į Klaipėdos autostradą.
- Jūs iš Panevėžio, mergaitės? - klausė moteris.
- Nee, iš Vilniaus.
- O ką jūs čia veikiat?
- Messs Vandžiogaloj buvom.
Nes o ką.
* Aš, tarp kitko, manau, kad pasaulį išgelbėtų ne grožis, o truputis atjautos.
Comments
Post a Comment