Niekam ne paslaptis, miestą aš skaldau ir valdau iš keisčiausių jo vietų. Pastaruoju metu tam labiausiai tiko Lazdynai, žalias ir erdvus, 30 000 gyventojų globiantis rajonas. Tačiau mano godumui nėra ribų, tad atsisveikinu su premijomis apdovanotų daugiabučių gatve (kuri vadinasi Architektų) ir kraustausi į Savanorius.
Iš pagarbos praeičiai turėčiau papasakoti, ką naujo sužinojau apie Lazdynus ir ko galbūt tamstos nežinote. O turėtumėte žinoti, nes sprendžiant pagal nuomos ir butų kainų Lazdynuose spurtą, po rajonu slypi jei ne aukso, tai bent skalūnų naftos klodai.
> Nėra taisyklių. Persikėlusi į Lazdynus nustojau laikytis kelių eismo taisyklių, nes juose nėra eismo. Pamenu, vaikystėje mano kiemo draugė sakydavo: "Šioje gatvėje (kuri vadinasi Architektų) vakare galima futbolą žaisti, niekas nesutrukdys."
Išties ne daug kas pasikeitė. Galbūt keliems lazdyniečiams atrodo, kad eismo rajone per daug, tačiau jie greičiausiai turi galvoje naktinius dragus (ne Dragūną, bet iš tos srities). Arba gyvena Oslo gatvėje (ligoninėje?), o ten nemaža vilkikų.
Nėra ir kitokių taisyklių. Jeigu manote, kad Lietuvoje uždrausta girtauti viešosiose vietose, - nenustebinsiu, pasakydama, kad draudimas galioja ne visur. Jeigu jums patinka girtauti viešose vietose ir išlaikyti nesuteptą moralės veidą, gyvenkite Lazdynuose. Jeigu norite pulti veidu į samanas ir susitepti neatplaunamai, labiau tiks Savanoriai.
> Kai gyveni centre, nė į galvą nešauna be jokios progos prisipirkti gėlių (žinau žmonių, kurie taip daro, tačiau, žmonės, - jūsų nedaug). Kurį laiką gėlių pirkdavau iš močiučių, tačiau ilgainiui mane atkratė jų kainų politika (3 Lt už gėles + aš vargšė = 6 Lt) ir nemalonus būdas, o į gėlių parduotuves be progos neidavau.
Tačiau rajonuose pilna turgelių. Juose yra petražolių, pomidorų, arbūzų, autobusiuke - rūkytos žuvies, uogų, bulvių. Sykį netyčia paklausiau, kiek kainuoja ana tas irisas.
"50 ct, - pamoja moteriškė. - O šitos - po litą. Anos - 1,50 Lt."
Nieko nekainuoja. Gėlės rajonuose nieko nekainuoja, gali neštis namo ir pasipuošti blankią sovietinę buitį.
> Vaikai, neatidarinėkite niekam durų. Esu gyvenusi daug kur ir įvairiai, bet dar niekur nebuvo tiek belstasi į mano duris su tikslu išgauti lėšų. Anksčiau atidarinėdavau, nes nu jei kažkas skambina į duris, vadinasi, reik atidaryt. Bet užvakar nebeatidariau.
Sapnuoju sau briedį ir muzikos festivalį. Jau tikrai laikas keltis, tačiau šeštadienis... ir netgi šeštadienio kontekste vis tiek laikas keltis. Staiga festivalio atmosferą išblaško skambutis į duris ir aš siaubo apimta šoku iš lovos, tarsi tuoj įsiverš Raudonoji armija, tarsi prasidėjo vokiečių kalbos egzaminas, o aš neprisimenu linksniuočių, tarsi nepranešę atvyko seneliai, tarsi daryčiau ką bloga. Drebančiomis rankomis įsirengiu suknelę ir žemaklynes Aladino kelnes, bet tada, laimei, stabteliu ir atkreipiu dėmesį į tokį dalyką. Neskambina antrą kartą. Vadinasi, ne paštininkas, ne giminaičiai, ne draugai.
Labai tyliai prieinu prie durų ir sukeldama garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso, pažiūriu per akutę. Moteris su kūdikiu ant rankų ima garsiau niūniuoti ir smarkiau supti kūdikį. Aš tyliai atsitraukiu ir tyliai atsigulu ant lovos.
> Mane labiausiai nustebino tai, kad persikėlus į Lazdynus nė kiek nesuprastėjo mano gyvenimo kokybė. Pinigų atsirado daugiau, laisvalaikį vis tiek leidau centre, varžoma vieno vienintelio dalyko: jei nori nemokėti taksi, namie turi atsirasti ne vėliau kaip 23.30 val. Tačiau negali neigti - darbo dienomis reikėtų tokiu metu būti namie. O savaitgaliais gali ir taksi pasivažinėti.
Susisiekimas su Lazdynais yra netikėtai patogus. Kaip esu minėjusi anksčiau, autobusais į centrą atvyksi maždaug per tiek pat, kiek sugaiši važiuodamas iš Užupio. Tiesa, lazdyniečiai neturi galimybės centro pasiekti maloniai eidami pėsčiomis ar saugiai važiuodami dviračiu: aplinkkelis čia duoda, čia atima. Fiziškai eiti gali, tam yra truputis vietos, tačiau nesmagu - zvimbia vilkikai, pučia dulkes, jei taikai į Oslo gatvę, reikia pažeidinėti eismo taisykles (perėjos nėra), o idėja "nėra eismo - nėra taisyklių" tinka tik pačiuose Lazdynuose. Jų prieigose ji negalioja. Atsirado dviračių takas - tai didelis laimėjimas, tačiau jis veda ne ten, kur daliai lazdyniečių reikia...
Beje, žygiuojant greta aplinkkelio (ta gatvė vadinasi Tūkstantmečio!), nejučia grįžta prisiminimai iš Europos didmiesčių. Jei geidi iš jų ištranzuoti, keliauji iki tokios vietos, kuri baisiai primena Lazdynus. Ir aplinkkeliais, ir vilkikais, ir dulkėmis, ir peizažais, ir taisyklių nesilaikančiais piliečiais. Tiesą sakant, būtent tada pajunti miestą valdąs iš vienos nuošaliausių jo vietų. Tik tas jausmais kaip tais nedžiugina.
> Kadangi tekstą reiktų baigti optimistiškesne gaida, priminsiu apie lazdyniečiams nepatinkantį viešojo transporto sistemos pokytį ir parodysiu, kurgi tas langas, kai durų nebėra.
Nebėra mikriukų, tad kad ir koks patogus būtų susisiekimas, kartais stotelėje lyg niekur nieko prastovi pusvalandį (vėlgi kalbu apie Šiltnamio stotelę). Mažytėliai, gi reikia stabdyti Lentvario ir Kauno autobusiukus. Jų daug, ir pirmasis nuveža iki Savanorių prospekto, kitas - iki stoties. Atrodo, maža detalė, o taip laiką taupo.
Kas dar? Man rodos, Lazdynai labai nori prakusti, o jei nori, tai ir prakus. Rajone vis pastebiu netikėtų meninių akcijų, šen bei ten žmonės renkasi talkosna, fotografuoja Lazdynus iš gražesnio rakurso - argi ne iš meilės, - Lazdynų gaivinimu domisi vietos.org ir architektas Tomas Grunskis ir labai susikaupęs gali pajusti - nepabijokime - ar tik ne besiformuojančią bendruomenę? Kaip tik šioje vietoje galėčiau parašyti mąslų sakinį apie aukso klodus ir taip sukurti puikią teksto kompoziciją, bet to jau būtų per daug.
Iš pagarbos praeičiai turėčiau papasakoti, ką naujo sužinojau apie Lazdynus ir ko galbūt tamstos nežinote. O turėtumėte žinoti, nes sprendžiant pagal nuomos ir butų kainų Lazdynuose spurtą, po rajonu slypi jei ne aukso, tai bent skalūnų naftos klodai.
> Nėra taisyklių. Persikėlusi į Lazdynus nustojau laikytis kelių eismo taisyklių, nes juose nėra eismo. Pamenu, vaikystėje mano kiemo draugė sakydavo: "Šioje gatvėje (kuri vadinasi Architektų) vakare galima futbolą žaisti, niekas nesutrukdys."
Išties ne daug kas pasikeitė. Galbūt keliems lazdyniečiams atrodo, kad eismo rajone per daug, tačiau jie greičiausiai turi galvoje naktinius dragus (ne Dragūną, bet iš tos srities). Arba gyvena Oslo gatvėje (ligoninėje?), o ten nemaža vilkikų.
Nėra ir kitokių taisyklių. Jeigu manote, kad Lietuvoje uždrausta girtauti viešosiose vietose, - nenustebinsiu, pasakydama, kad draudimas galioja ne visur. Jeigu jums patinka girtauti viešose vietose ir išlaikyti nesuteptą moralės veidą, gyvenkite Lazdynuose. Jeigu norite pulti veidu į samanas ir susitepti neatplaunamai, labiau tiks Savanoriai.
> Kai gyveni centre, nė į galvą nešauna be jokios progos prisipirkti gėlių (žinau žmonių, kurie taip daro, tačiau, žmonės, - jūsų nedaug). Kurį laiką gėlių pirkdavau iš močiučių, tačiau ilgainiui mane atkratė jų kainų politika (3 Lt už gėles + aš vargšė = 6 Lt) ir nemalonus būdas, o į gėlių parduotuves be progos neidavau.
Tačiau rajonuose pilna turgelių. Juose yra petražolių, pomidorų, arbūzų, autobusiuke - rūkytos žuvies, uogų, bulvių. Sykį netyčia paklausiau, kiek kainuoja ana tas irisas.
"50 ct, - pamoja moteriškė. - O šitos - po litą. Anos - 1,50 Lt."
Nieko nekainuoja. Gėlės rajonuose nieko nekainuoja, gali neštis namo ir pasipuošti blankią sovietinę buitį.
> Vaikai, neatidarinėkite niekam durų. Esu gyvenusi daug kur ir įvairiai, bet dar niekur nebuvo tiek belstasi į mano duris su tikslu išgauti lėšų. Anksčiau atidarinėdavau, nes nu jei kažkas skambina į duris, vadinasi, reik atidaryt. Bet užvakar nebeatidariau.
Sapnuoju sau briedį ir muzikos festivalį. Jau tikrai laikas keltis, tačiau šeštadienis... ir netgi šeštadienio kontekste vis tiek laikas keltis. Staiga festivalio atmosferą išblaško skambutis į duris ir aš siaubo apimta šoku iš lovos, tarsi tuoj įsiverš Raudonoji armija, tarsi prasidėjo vokiečių kalbos egzaminas, o aš neprisimenu linksniuočių, tarsi nepranešę atvyko seneliai, tarsi daryčiau ką bloga. Drebančiomis rankomis įsirengiu suknelę ir žemaklynes Aladino kelnes, bet tada, laimei, stabteliu ir atkreipiu dėmesį į tokį dalyką. Neskambina antrą kartą. Vadinasi, ne paštininkas, ne giminaičiai, ne draugai.
Labai tyliai prieinu prie durų ir sukeldama garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso, pažiūriu per akutę. Moteris su kūdikiu ant rankų ima garsiau niūniuoti ir smarkiau supti kūdikį. Aš tyliai atsitraukiu ir tyliai atsigulu ant lovos.
> Mane labiausiai nustebino tai, kad persikėlus į Lazdynus nė kiek nesuprastėjo mano gyvenimo kokybė. Pinigų atsirado daugiau, laisvalaikį vis tiek leidau centre, varžoma vieno vienintelio dalyko: jei nori nemokėti taksi, namie turi atsirasti ne vėliau kaip 23.30 val. Tačiau negali neigti - darbo dienomis reikėtų tokiu metu būti namie. O savaitgaliais gali ir taksi pasivažinėti.
Susisiekimas su Lazdynais yra netikėtai patogus. Kaip esu minėjusi anksčiau, autobusais į centrą atvyksi maždaug per tiek pat, kiek sugaiši važiuodamas iš Užupio. Tiesa, lazdyniečiai neturi galimybės centro pasiekti maloniai eidami pėsčiomis ar saugiai važiuodami dviračiu: aplinkkelis čia duoda, čia atima. Fiziškai eiti gali, tam yra truputis vietos, tačiau nesmagu - zvimbia vilkikai, pučia dulkes, jei taikai į Oslo gatvę, reikia pažeidinėti eismo taisykles (perėjos nėra), o idėja "nėra eismo - nėra taisyklių" tinka tik pačiuose Lazdynuose. Jų prieigose ji negalioja. Atsirado dviračių takas - tai didelis laimėjimas, tačiau jis veda ne ten, kur daliai lazdyniečių reikia...
Beje, žygiuojant greta aplinkkelio (ta gatvė vadinasi Tūkstantmečio!), nejučia grįžta prisiminimai iš Europos didmiesčių. Jei geidi iš jų ištranzuoti, keliauji iki tokios vietos, kuri baisiai primena Lazdynus. Ir aplinkkeliais, ir vilkikais, ir dulkėmis, ir peizažais, ir taisyklių nesilaikančiais piliečiais. Tiesą sakant, būtent tada pajunti miestą valdąs iš vienos nuošaliausių jo vietų. Tik tas jausmais kaip tais nedžiugina.
> Kadangi tekstą reiktų baigti optimistiškesne gaida, priminsiu apie lazdyniečiams nepatinkantį viešojo transporto sistemos pokytį ir parodysiu, kurgi tas langas, kai durų nebėra.
Nebėra mikriukų, tad kad ir koks patogus būtų susisiekimas, kartais stotelėje lyg niekur nieko prastovi pusvalandį (vėlgi kalbu apie Šiltnamio stotelę). Mažytėliai, gi reikia stabdyti Lentvario ir Kauno autobusiukus. Jų daug, ir pirmasis nuveža iki Savanorių prospekto, kitas - iki stoties. Atrodo, maža detalė, o taip laiką taupo.
Kas dar? Man rodos, Lazdynai labai nori prakusti, o jei nori, tai ir prakus. Rajone vis pastebiu netikėtų meninių akcijų, šen bei ten žmonės renkasi talkosna, fotografuoja Lazdynus iš gražesnio rakurso - argi ne iš meilės, - Lazdynų gaivinimu domisi vietos.org ir architektas Tomas Grunskis ir labai susikaupęs gali pajusti - nepabijokime - ar tik ne besiformuojančią bendruomenę? Kaip tik šioje vietoje galėčiau parašyti mąslų sakinį apie aukso klodus ir taip sukurti puikią teksto kompoziciją, bet to jau būtų per daug.
Comments
Post a Comment