Liko 5 dienos
"I tryna say goodbye and I choke
Tryna walk away and I stumble!
Though I tryna hide it, it's clear
My world crumbles when you are not near"
Ėjau į darbą, vieną iš paskutinių kartų, ir niūniavau. Kaip įdomu, kad tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis galvoje sukrunta dainuška, kurios niekad specialiai nesiklausei, o kažkodėl moki. Vaikštai po Niujorką ir niūniuoji "New York, New York", kol užsimanai susisprogdinti burną, arba skrendi į Londoną, o galvoje "God save the Queen - she's ain't no human being".
Su ironiška, bet atlaidžia šypsena prisiminiau pirmą darbo skaidriausioje žiniasklaidos priemonėje mėnesį. Tada, antrakursė, atėjau kaip pavaduojančioji korektorė. Prieš tai dirbau telekomunikacijų (ar ko ten) bendrovėje, tad darbas VŽ man atrodė pritrenkiantis. Iki šiol prisimenu pirmuosius koreguotus puslapius - straipsnių mintis cituodavau universiteto valgykloje; atsimenu sultinį, kurį už žetonus gerdavau, kai laukdavau algos; fotografą, kurį kitos korektorės pristatė kaip genijų, o jis sušuko: "Tu! Tu man neši valgyt!", maketuotojų kambarį, kuriame skambėdavo rokas, redaktorių, kuris pasakė "Maladiec merga", man atradus neteisingai suskaičiuotą procentą (kol nenusibodo, dėl visa ko perskaičiuodavau visus žurnalistų nurodomus procentus). Išsirinkau žmogų, kuriuo norėjau būti užaugusi.
Pirmasis mano darbo etapas baigėsi po dviejų savaičių. Nežinojau, kad nepraėjus mėnesiui, reikės trumpam pakeisti kitą korektorę ir mane vėl pasikvies. Stovėjau vėlai vakare laukdama lifto, klausiausi per ausines "Scorpions" "You and I" (nu sorry), žiūrėjau į šviečiantį įmonės logotipą ir galvojau: "Aš čia dar grįšiu, yes I will."
Pustrečių metų ten praleidau, po to buvo Velsas&Co, po to dar dveji su puse metų čia pat, tik kitoje pozicijoje.
Ir dabar viskas - liko 5 darbo dienos.
Liko 4 dienos
Dievaži, daugiau niekas čia neberašys apie alų. Pasaulyje liks tik humoro jausmo neturintys alaus snobai iš alaus tinklaraščių ir populiarių dienraščių autoriai, aiškinantys, kad lageris - tai irgi baltas (true story).
Grįžus iš Velso nebuvo lengva, tad eidama į darbą kartais klausydavausi "Killing in the Name". Bet po to nustojau.
Liko 3 dienos
Internetuose radau eilutę: "Kaip rašė ... korespondentė Tučkė Tokelaitė, kalbinusi istoriką..., buvo taip ir anaip. "Tą ir aną", - linksmai pasakė istorikas žurnalistei."
Aišku, susigraudenau, nes liko 3 dienos ir dar tas ble gimtadienis tuoj.
Galiu sakyti "ble", nes gyvenu Lietuvos Respublikoje, kur to niekas nedraudžia.
...
Tiesa, gal reikėtų keiktis lietuviškai. Utėle galima sakyti.
Tas gimtadienis, utėle, tuoj.
Liko 2 dienos
Ruošiuosi interviu. Prisiminiau, kad mano pirmasis straipsnis, sugrįžus į geriausią Baltijos šalyse žiniasklaidos priemonę, buvo apie ančiuvius. Nejaugi paskutinis bus apie elektroninę nosį?
Progresas, vienok.
Liko 1 diena
Iš tiesų progresas. Tema pasirodė linksma, pašnekovas nuoširdus, ir dar šį tą sužinojau.
Klausydamasi pokalbio įrašo, supratau, kad per šiuos metus patobulėjo mano šnekta. Vis dar turiu įrašų, kur šneku tarsi neišsimiegojęs valas, pusmetį pasimokęs lietuvių kalbos Parudaminio mokykloje. Arba tokių, kur pašnekovo atsakymą užgožia mano hieniškas kikenimas.
Sakyčiau, didis lūžis įvyko tada, kai suvokiau, kad kvailas klausimas nebūtinai visiems atrodo kvailas, ir svarbiausia - jį uždavus užsičiaupti ir leisti žmogui atsakyti. Jei jam klausimas pasirodys kvailas, dauguma atvejų jis paaiškins kodėl. Jei jam klausimas pasirodys normalus, džiaugsiesi laiku užsičiaupęs ir nepradėjęs klausimo tikslinti bei teisinti. Be to, žmogaus reakcija į klausimą šį tą ir apie žmogų pasako.
Tai toks know-how.
Liko 0 dienų
Palikau "Out of Office" pranešimą, kuris kybos pašte iki kol bus ištrinta mano paskyra (iki pirmadienio?). Labai trumpą, su svarbiausia kontaktine informacija; tačiau atsidarius pranešimo langą trumpam stabtelėjau. "Sveiki, daugiau man neberašykit" / "Dėkui už laišką, atsakysiu kuo skubiau - like never" / "Visais klausimais kreipkitės į kitus žmones" / "Šiaip man bus gaila, jei nesikreipsit į mane asmeniniu paštu" / "Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai, mokslo ir menų žinovai" / "Gyveno kartą pievoje vienišas svirplys" / "But I stiiiill haven't found what I'm looking for." / "But I still haven't found what I'm looking for."
"I tryna say goodbye and I choke
Tryna walk away and I stumble!
Though I tryna hide it, it's clear
My world crumbles when you are not near"
Ėjau į darbą, vieną iš paskutinių kartų, ir niūniavau. Kaip įdomu, kad tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis galvoje sukrunta dainuška, kurios niekad specialiai nesiklausei, o kažkodėl moki. Vaikštai po Niujorką ir niūniuoji "New York, New York", kol užsimanai susisprogdinti burną, arba skrendi į Londoną, o galvoje "God save the Queen - she's ain't no human being".
Su ironiška, bet atlaidžia šypsena prisiminiau pirmą darbo skaidriausioje žiniasklaidos priemonėje mėnesį. Tada, antrakursė, atėjau kaip pavaduojančioji korektorė. Prieš tai dirbau telekomunikacijų (ar ko ten) bendrovėje, tad darbas VŽ man atrodė pritrenkiantis. Iki šiol prisimenu pirmuosius koreguotus puslapius - straipsnių mintis cituodavau universiteto valgykloje; atsimenu sultinį, kurį už žetonus gerdavau, kai laukdavau algos; fotografą, kurį kitos korektorės pristatė kaip genijų, o jis sušuko: "Tu! Tu man neši valgyt!", maketuotojų kambarį, kuriame skambėdavo rokas, redaktorių, kuris pasakė "Maladiec merga", man atradus neteisingai suskaičiuotą procentą (kol nenusibodo, dėl visa ko perskaičiuodavau visus žurnalistų nurodomus procentus). Išsirinkau žmogų, kuriuo norėjau būti užaugusi.
Pirmasis mano darbo etapas baigėsi po dviejų savaičių. Nežinojau, kad nepraėjus mėnesiui, reikės trumpam pakeisti kitą korektorę ir mane vėl pasikvies. Stovėjau vėlai vakare laukdama lifto, klausiausi per ausines "Scorpions" "You and I" (nu sorry), žiūrėjau į šviečiantį įmonės logotipą ir galvojau: "Aš čia dar grįšiu, yes I will."
Pustrečių metų ten praleidau, po to buvo Velsas&Co, po to dar dveji su puse metų čia pat, tik kitoje pozicijoje.
Ir dabar viskas - liko 5 darbo dienos.
Liko 4 dienos
Dievaži, daugiau niekas čia neberašys apie alų. Pasaulyje liks tik humoro jausmo neturintys alaus snobai iš alaus tinklaraščių ir populiarių dienraščių autoriai, aiškinantys, kad lageris - tai irgi baltas (true story).
Grįžus iš Velso nebuvo lengva, tad eidama į darbą kartais klausydavausi "Killing in the Name". Bet po to nustojau.
Liko 3 dienos
Internetuose radau eilutę: "Kaip rašė ... korespondentė Tučkė Tokelaitė, kalbinusi istoriką..., buvo taip ir anaip. "Tą ir aną", - linksmai pasakė istorikas žurnalistei."
Aišku, susigraudenau, nes liko 3 dienos ir dar tas ble gimtadienis tuoj.
Galiu sakyti "ble", nes gyvenu Lietuvos Respublikoje, kur to niekas nedraudžia.
...
Tiesa, gal reikėtų keiktis lietuviškai. Utėle galima sakyti.
Tas gimtadienis, utėle, tuoj.
Liko 2 dienos
Ruošiuosi interviu. Prisiminiau, kad mano pirmasis straipsnis, sugrįžus į geriausią Baltijos šalyse žiniasklaidos priemonę, buvo apie ančiuvius. Nejaugi paskutinis bus apie elektroninę nosį?
Progresas, vienok.
Liko 1 diena
Iš tiesų progresas. Tema pasirodė linksma, pašnekovas nuoširdus, ir dar šį tą sužinojau.
Klausydamasi pokalbio įrašo, supratau, kad per šiuos metus patobulėjo mano šnekta. Vis dar turiu įrašų, kur šneku tarsi neišsimiegojęs valas, pusmetį pasimokęs lietuvių kalbos Parudaminio mokykloje. Arba tokių, kur pašnekovo atsakymą užgožia mano hieniškas kikenimas.
Sakyčiau, didis lūžis įvyko tada, kai suvokiau, kad kvailas klausimas nebūtinai visiems atrodo kvailas, ir svarbiausia - jį uždavus užsičiaupti ir leisti žmogui atsakyti. Jei jam klausimas pasirodys kvailas, dauguma atvejų jis paaiškins kodėl. Jei jam klausimas pasirodys normalus, džiaugsiesi laiku užsičiaupęs ir nepradėjęs klausimo tikslinti bei teisinti. Be to, žmogaus reakcija į klausimą šį tą ir apie žmogų pasako.
Tai toks know-how.
Liko 0 dienų
Palikau "Out of Office" pranešimą, kuris kybos pašte iki kol bus ištrinta mano paskyra (iki pirmadienio?). Labai trumpą, su svarbiausia kontaktine informacija; tačiau atsidarius pranešimo langą trumpam stabtelėjau. "Sveiki, daugiau man neberašykit" / "Dėkui už laišką, atsakysiu kuo skubiau - like never" / "Visais klausimais kreipkitės į kitus žmones" / "Šiaip man bus gaila, jei nesikreipsit į mane asmeniniu paštu" / "Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai, mokslo ir menų žinovai" / "Gyveno kartą pievoje vienišas svirplys" / "But I stiiiill haven't found what I'm looking for." / "But I still haven't found what I'm looking for."
Galima ir ašarą išrident, vienok :) Pasiilgstu gi.
ReplyDelete