Grįžusi iš kelionės pasikalbėjau su viena drauge, puikiai išmanančia Artimųjų Rytų specifiką. Panagrinėjome Palestinos (kad ir kas tai būtų), Izraelio, Jordanijos ir Libano meilės problemas. Toji draugė, perskaičiusi mano ankstesnį įrašą, tik miglotai suprato apie mano kelionių vingius.
"Supratau, kad greičiausiai esi Jeruzalėj ir sergi."
"Tas ir buvo svarbiausia mintis!"
"Maniau, kad mėginai dar kažką pasakyti, bet nesupratau, ką. Greičiausiai todėl, kad sergi."
Atvykome krūvelė komandiruotų žmonių Izraelio turizmo ministerijos ir oro linijų kvietimu (kitomis aplinkybėmis 5 žvaigždučių viešbučiuose aš paprastai neapsistoju). Ministerijos atstovas išreiškė viltį, kad daugiausia dėmesio skirsime kasdieniam Izraeliui, maistui, menui, žmonėms, architektūrai, kitaip tariant - bet kam, tik ne rimtiems reikalams.
Sakiau sau - puiku, rimtų reikalų aš vis tiek neišmanau. Tačiau visą viešnagės laiką prie gido pristojusi klausinėjau apie politiką ir istoriją. "Tai ką padarė britai?" / "Sustojote ties Pirmuoju pasauliniu. Nu o tada?" / "Ką, britai rimtai nebeįleido žydų Izraelin? Antrojo pabaigoje?!" / "Kai sužinote, kad dirbsite su lenkais ar lietuviais, apie ką pirmiausia pagalvojate?" / "Ar turite draugų arabų?" / "Kada baigsis karas?"
Kaip matote, ničnieko nežinojau. Anot bendrakeleivės, - per išvyką supranti, kad nežinojai nieko, bet tas niekas dar ir susikrato.
Bet ką aš čia dejuosiu - verčiau papasakosiu apie šišą, humusą, gražius kareivius ir naktinį gyvenimą.
Jei rūpi tik viena (pavalgyti)
Atsibudę pavalgėme košerinio maisto, pabendravome su Turizmo ministerijos atstovu ir patraukėme po religines Jeruzalės vietas.
Izraelio maistas - jėga. Europietiškos, Artimųjų Rytų, kuo įvairiausio žydų paveldo ir modernios virtuvės pynė iš įvairiausių daržovių, riešutų, sėklų, sykiu - padažų, užtepų, mirkalų, salotų, troškinių, kepsnių ir kepinių.
Turbūt visi žino, bet man buvo nauja: laikantis košerinės mitybos principų, negalima valgyti pieno produktų su mėsos produktais, kitaip tariant - vaiko (jautienos) su jo motinos pienu. Šie produktai neturėtų patekti ir į tuos pačius indus. Skerdžiant gyvulius, reikėtų laikytis tam tikrų ritualų (pvz., galviją paskersti vienu dūriu), bet net ir spaudžiant vyną turi dalyvauti religingi žydai.
Šie principai paremti pagarba gamtai ir gyvūnijai - tokia peršasi išvada. Ją patvirtina ir taisyklė kas 7 metus palikti žemę pailsėti, metus jos nekultivuoti.
Naktinės linksmybės
Antrąją dieną praleidau priekurtė ir baimingai prisimerkusi, idant kaip nors nečiaudėčiau nuo šviesos. Ėjosi tačiau neblogai: pasisukiojome po Jeruzalės senamiestį, žydų ir arabų turguose, apsilankėme Jėzaus kapo bažnyčioje, kuri esą pastatyta olos, į kurį nuneštas Jėzaus kūnas, vietoje.
Įkalbėjome gidą mus nusivežti prie Negyvosios jūros, susiimprovizavome maudymukus ir išbandėme vandenį. Visad smalsiai klausydavausi istorijų apie vandenį, kuris pats kelia, bet nejau tikėsi tokiais vėjais?
Taigi - kelia. Gali gulėti ir skaityti laikraštį, tik reiktų veido pasistengti nesusišlapinti - grožio neprideda. Ir dar kaip nors nugaros nenusibrozdinti.
Gal dėl paracetamolio, gal dėl pramogos vakare jau kaip normalus žmogus rūkiau šišą ir gėriau kokteilius.
Su tais kokteiliais truputį suklydom. Jeruzalės alkoholio trikampyje, kurį mūsų gidas, prieš atsisveikindamas, kažkodėl pavadino "Kitty Cat" rajonu, prie mūsų pribėgo guvus jaunuolis ir ėmė kviesti į kabakėlį. Kaip visada, reagavome šaltai ir į kalbas nesileidome, tačiau jis buvo gražus, gerai kalbėjo angliškai ir pasinaudojo keliais raktažodžiais: "Happy Hour", "Beer 15 shekels, cocktails - buy one get one free", "free shisha".
Suprantate, 15 šekelių, 10 Lt (galima sakyti šikeliai, jei kaina atrodo didelė) už bokalą Jeruzalėje yra labai pigu. Kitur jo kaina svyruoja nuo 23 iki 35 šekelių. Būtų nieko baisaus, bet iš "Paulaner" už 25 Lt tikiesi daugiau, nei už 10 Lt. O lūkesčiai, kaip po Valentino dienos mes visi puikiai žinome, daug laimės neneša.
Tai nebuvo tokia vieta, kurioje lankyčiausi ir lankyčiausi. Grojo 80-ųjų hitai, visi rūkė kaljanus arba cigaretes. Man rūkalai buvę nebuvę, tačiau kompanijoje vienas žmogus buvo alergiškas dūmams. Tada ir pastebi - laikomasi draudimo baruose rūkyti ar nesilaikoma.
Prie kaljano ir savo gėrimų gavome lėkštę daržovių, visų nė nesuvalgėm. Margaritos buvo supiltos į nedidelius bokaliukus (kaip kvietinio alaus), šalia šiaudelio pūpsojo padžiūvęs, tarsi Vilniaus oro uosto kavinėse, citrinos gabalėlis.
Rinkodarinė išdaiga slypėjo kainoje. Šiša vis dėlto nėra nemokama (bet išties beveik nekainavo - 1 ar 2 šekelius), o užsisakius vieną kokteilį, antro turi laukti bent 15 min., mat tikimasi, kad juos laks tas pats asmuo. Akciją taipogi pritaikė tik dviem kokteiliams, ne keturiems. Tačiau susitarėme.
Jeruzalė negarsėja siautulingu naktiniu gyvenimu, o mes čia lankėmės jam pačiu netinkamiausiu metu - sekmadienį ir pirmadienį. Gidas (Yairas Tzadokas) nesyk pakartojo, kad savaitės pradžioje izraeliečiai gyvena ramiai. Na, nebent padūksta Tel Avive.
Tel Avivas - išties triukšmingesnis miestas. Triukšmas man - nieko tokio, vis tiek kurčia. Prisiklausiusi istorijų tikėjausi balagano, siautulingų vakarėlių ant kiekvieno kampo, bet iš tiesų nieko panašaus man nepavyko įžvelgti. Londonas vakarais atrodo gerokai labiau pasileidęs, girtas ir beribis nei tąsyk atrodė Tel Avivas.
Gal išties - nes buvo antradienis?
Vienas litvakas pasiūlė smagybių ieškoti uoste. Radę tik porą dar veikiančių restoranėlių ir beužsidarantį džiazo klubą, supratome ne ten pataikę. Prieš keliaujant toliau, klustelėjau džiazo klubo darbuotojo, kur jis pats dabar eitų, jei nereikėtų purtyti takelių.
"Dabar antradienis? Eičiau miegot", - mąsliai atsakė jis.
Taigi nuvykome į pačiu guviausiu mieste vadinamą Rothshild bulvarą. Keliavau save įkalbinėdama: esi Tel Avive, būk maloni, pasilinksmink; kvailas klubas bus tikras nuotykis ir savotiška patirtis. Mat visai nesinorėjo nerti į klubinio jaunimo gretas, gerti cuba libre ir krykšti (matote, sulaukusi 26 metų aš po truputį iš mielos mergaitės virstu pikta boba).
Kažkas mums rekomendavo dvi vietas - "Penguin" klubą ir "Radio" barą. Pastarasis buvo arčiau, ir - vajėzau, kaip jis pranoko lūkesčius. Nusileidi laiptais į rūsį, o ten groja eksperimentinis džiazas. Sakau - eksperimentinis iš dalies dėl to, kad atlikėjai tikrai nežinojo, ką daro.
"Kokie jie trenkti", - pamaniau su džiaugsmu ir nė nenusivilkus kūrtkės atsistojau prie scenos.
Vėliau vienas grupės narys pasakojo neseniai koncertavęs Lietuvoje, tpfū, Latvijoje, ir prieš išeidamas mūsų būreliui davė alaus.
Iki tol absoliučiai visi Izraelyje sutikti žmonės žinojo apie Lietuvą, tik tas žinojimas labai nedrąsino.
Holokausto muziejus (spellingas "Holokausto" siūlo keisti į "lokatorius")
Nėra malonu lankytis tokiuose muziejuose, tačiau atrodo tas labai svarbu. Jeruzalės "Yad Vashem" - viena vertus, puikus muziejus su įspūdinga ekspozicija, nuoseklia koncepcija, darniai įpintomis technologijomis. Pagrindinio pastato sienos - iš pliko betono plokščių, tik įėjęs, muziejaus gale matai mažytę šviesą, tačiau sukant per jo sales (eksponatai sugrupuoti chronologiškai), kuo toliau, tuo giliau nyri į tamsą.
Kitas dalykas - vien muziejaus pavadinime užfiksuotas žodis "vardas" nurodo, kad bus kalbama ne apie skaičius ir politiką. Pasakojamos pavienių žmonių istorijos, pristatomas jų kasdienis gyvenimas, kaip jis keitėsi Antrojo metais ir kaip pasibaigė. Šalia nuotraukos su žavia besišypsančia moterimi ir jos sūneliu demonstruojama dailiai sulankstyta raudona jos palaidinė, kurią ji vilkėjo fotografuodamasi. Greta papasakojama, kas jiedviem nutiko. Iš tiesų nieko gero jiems nenutiko.
Kiekvienoje salėje tampėmės po gumulą gerklėje. Susikaupi, pažiūri į lubas ar gesintuvą, o tada pamatai senučiukę, raudančią prie ekrano, kuriame kaip tik pasakojama apie laivus, kuriais žydai gelbėjosi iš Europos, ir šalis, kurios neleido jiems prisišvartuoti.
Į šeštą dešimtį įkopusi gidė, kilusi iš vokiečių žydų, pabėgusių į Didžiąją Britaniją, šeimos, pasakojo, kad daugelis jos kartos tautiečių išsikiria tuo, kad neprisimena senelių, neturi tetų ir dėdžių. Į Izraelį atvykęs vienas kaip pirštas kurį laiką sunkiai vaduojiesi nuo stereotipų apie Europą.
Intensyvūs ir pasakojimai apie Lietuvą.
Žadėti gražūs kareiviai
"Radio" bare prie manęs prieina jaunuolis.
"Man patinka tavo pyrsingas", - sako. Galvoju, durnius.
"Kai išeisiu iš kariuomenės, aš viską, viską išsipyrsiniu", - išberia jis. Pagalvoju, kad gal ir ne durnius, tad draugiškai pasiklausiu, kiek jam liko.
"Man liko 3 mėnesiai, ir tada laisvė! Viskas!"
"Tai jau beveik 3 metus atitarnavai, ar ne? Netrumpas laikotarpis."
"Trys metai. Trys gyvenimo metai! Tai labai ilgas laikotarpis, labai."
Pradėjau jo skubiai klausinėti - ką jis mano apie kariuomenę, apie Izraelio konfliktus. Kai bendrauji su išgėrusiu vyru, laikas normaliam pokalbiui ribotas. Juolab kad po kurio laiko susizgribau, kad dauguma baro lankytojų - vyrai, o tarp merginų dauguma užsienietės.
"Mes per sunkiai kovojome, per daug patyrėme, kad dabar galėtume prarasti valstybę. Aš norėčiau tiesiog gyventi. Gyventi, mokytis, mėgautis (enjoy life). Bandysiu stoti į industrinį dizainą. Bet mūsų padėtis neleidžia užsnūsti ir nieko nedaryti dėl saugumo. Vienintelis būdas išsaugoti, ką turime, - visada būti stipresniems nei aplinkinės šalys. Iš tiesų mes dar niekad taip gerai negyvenome. Po tiek metų turime savo šalį!.. Bet kas bet kada gali nutikti, tačiau... todėl mes ir džiaugiamės. Viskas, ką aš galiu daryti tokioje padėtyje, - mėginti džiaugtis, mėginti gyventi."
Izraeliečiai daug dainuoja. Mūsų gidas niūniuoja nuolat.
Įsėdus į taksi ir vairuotojui uždainavus drauge su radiju, bendrakeleivei išsprūdo: "Ir jūs... ir jūs dainuojat."
"Aišku, dainuoju. Visi mes dainuojam. Mes džiaugiamės gyvenimu!" - linksmai šūktelėjo jis, o virš galvų sukosi specifinės paskirties lėktuviukai. Viduržemio jūra skalavo dangoraižių pasijonius, miestas, net ir toks triukšmingas, ruošėsi miegui.
Važiavau ir stebėjausi.
"Supratau, kad greičiausiai esi Jeruzalėj ir sergi."
"Tas ir buvo svarbiausia mintis!"
"Maniau, kad mėginai dar kažką pasakyti, bet nesupratau, ką. Greičiausiai todėl, kad sergi."
Atvykome krūvelė komandiruotų žmonių Izraelio turizmo ministerijos ir oro linijų kvietimu (kitomis aplinkybėmis 5 žvaigždučių viešbučiuose aš paprastai neapsistoju). Ministerijos atstovas išreiškė viltį, kad daugiausia dėmesio skirsime kasdieniam Izraeliui, maistui, menui, žmonėms, architektūrai, kitaip tariant - bet kam, tik ne rimtiems reikalams.
Sakiau sau - puiku, rimtų reikalų aš vis tiek neišmanau. Tačiau visą viešnagės laiką prie gido pristojusi klausinėjau apie politiką ir istoriją. "Tai ką padarė britai?" / "Sustojote ties Pirmuoju pasauliniu. Nu o tada?" / "Ką, britai rimtai nebeįleido žydų Izraelin? Antrojo pabaigoje?!" / "Kai sužinote, kad dirbsite su lenkais ar lietuviais, apie ką pirmiausia pagalvojate?" / "Ar turite draugų arabų?" / "Kada baigsis karas?"
Kaip matote, ničnieko nežinojau. Anot bendrakeleivės, - per išvyką supranti, kad nežinojai nieko, bet tas niekas dar ir susikrato.
Bet ką aš čia dejuosiu - verčiau papasakosiu apie šišą, humusą, gražius kareivius ir naktinį gyvenimą.
Jei rūpi tik viena (pavalgyti)
Atsibudę pavalgėme košerinio maisto, pabendravome su Turizmo ministerijos atstovu ir patraukėme po religines Jeruzalės vietas.
Izraelio maistas - jėga. Europietiškos, Artimųjų Rytų, kuo įvairiausio žydų paveldo ir modernios virtuvės pynė iš įvairiausių daržovių, riešutų, sėklų, sykiu - padažų, užtepų, mirkalų, salotų, troškinių, kepsnių ir kepinių.
Turbūt visi žino, bet man buvo nauja: laikantis košerinės mitybos principų, negalima valgyti pieno produktų su mėsos produktais, kitaip tariant - vaiko (jautienos) su jo motinos pienu. Šie produktai neturėtų patekti ir į tuos pačius indus. Skerdžiant gyvulius, reikėtų laikytis tam tikrų ritualų (pvz., galviją paskersti vienu dūriu), bet net ir spaudžiant vyną turi dalyvauti religingi žydai.
Šie principai paremti pagarba gamtai ir gyvūnijai - tokia peršasi išvada. Ją patvirtina ir taisyklė kas 7 metus palikti žemę pailsėti, metus jos nekultivuoti.
Taigi - daržovių patiekiama net prie alaus, falafelių kioskelį rasi kiekviename turguje. Turgeliai - puikiausia vieta saldumynams, chalvai, riestainėliams ragauti. Galima išbandyti ir tirštą balkšvos spalvos gėralą, kažkuo primenantį kūdikių maistą, tačiau paskanintą įvairiais prieskoniais.
Nežinau, kaip galima laikytis košerinės mitybos principų Europoje, tačiau Izraelyje būtų keista jiems priešintis.Naktinės linksmybės
Antrąją dieną praleidau priekurtė ir baimingai prisimerkusi, idant kaip nors nečiaudėčiau nuo šviesos. Ėjosi tačiau neblogai: pasisukiojome po Jeruzalės senamiestį, žydų ir arabų turguose, apsilankėme Jėzaus kapo bažnyčioje, kuri esą pastatyta olos, į kurį nuneštas Jėzaus kūnas, vietoje.
Įkalbėjome gidą mus nusivežti prie Negyvosios jūros, susiimprovizavome maudymukus ir išbandėme vandenį. Visad smalsiai klausydavausi istorijų apie vandenį, kuris pats kelia, bet nejau tikėsi tokiais vėjais?
Taigi - kelia. Gali gulėti ir skaityti laikraštį, tik reiktų veido pasistengti nesusišlapinti - grožio neprideda. Ir dar kaip nors nugaros nenusibrozdinti.
Gal dėl paracetamolio, gal dėl pramogos vakare jau kaip normalus žmogus rūkiau šišą ir gėriau kokteilius.
Su tais kokteiliais truputį suklydom. Jeruzalės alkoholio trikampyje, kurį mūsų gidas, prieš atsisveikindamas, kažkodėl pavadino "Kitty Cat" rajonu, prie mūsų pribėgo guvus jaunuolis ir ėmė kviesti į kabakėlį. Kaip visada, reagavome šaltai ir į kalbas nesileidome, tačiau jis buvo gražus, gerai kalbėjo angliškai ir pasinaudojo keliais raktažodžiais: "Happy Hour", "Beer 15 shekels, cocktails - buy one get one free", "free shisha".
Suprantate, 15 šekelių, 10 Lt (galima sakyti šikeliai, jei kaina atrodo didelė) už bokalą Jeruzalėje yra labai pigu. Kitur jo kaina svyruoja nuo 23 iki 35 šekelių. Būtų nieko baisaus, bet iš "Paulaner" už 25 Lt tikiesi daugiau, nei už 10 Lt. O lūkesčiai, kaip po Valentino dienos mes visi puikiai žinome, daug laimės neneša.
Tai nebuvo tokia vieta, kurioje lankyčiausi ir lankyčiausi. Grojo 80-ųjų hitai, visi rūkė kaljanus arba cigaretes. Man rūkalai buvę nebuvę, tačiau kompanijoje vienas žmogus buvo alergiškas dūmams. Tada ir pastebi - laikomasi draudimo baruose rūkyti ar nesilaikoma.
Prie kaljano ir savo gėrimų gavome lėkštę daržovių, visų nė nesuvalgėm. Margaritos buvo supiltos į nedidelius bokaliukus (kaip kvietinio alaus), šalia šiaudelio pūpsojo padžiūvęs, tarsi Vilniaus oro uosto kavinėse, citrinos gabalėlis.
Rinkodarinė išdaiga slypėjo kainoje. Šiša vis dėlto nėra nemokama (bet išties beveik nekainavo - 1 ar 2 šekelius), o užsisakius vieną kokteilį, antro turi laukti bent 15 min., mat tikimasi, kad juos laks tas pats asmuo. Akciją taipogi pritaikė tik dviem kokteiliams, ne keturiems. Tačiau susitarėme.
Jeruzalė negarsėja siautulingu naktiniu gyvenimu, o mes čia lankėmės jam pačiu netinkamiausiu metu - sekmadienį ir pirmadienį. Gidas (Yairas Tzadokas) nesyk pakartojo, kad savaitės pradžioje izraeliečiai gyvena ramiai. Na, nebent padūksta Tel Avive.
Tel Avivas - išties triukšmingesnis miestas. Triukšmas man - nieko tokio, vis tiek kurčia. Prisiklausiusi istorijų tikėjausi balagano, siautulingų vakarėlių ant kiekvieno kampo, bet iš tiesų nieko panašaus man nepavyko įžvelgti. Londonas vakarais atrodo gerokai labiau pasileidęs, girtas ir beribis nei tąsyk atrodė Tel Avivas.
Gal išties - nes buvo antradienis?
Vienas litvakas pasiūlė smagybių ieškoti uoste. Radę tik porą dar veikiančių restoranėlių ir beužsidarantį džiazo klubą, supratome ne ten pataikę. Prieš keliaujant toliau, klustelėjau džiazo klubo darbuotojo, kur jis pats dabar eitų, jei nereikėtų purtyti takelių.
"Dabar antradienis? Eičiau miegot", - mąsliai atsakė jis.
Taigi nuvykome į pačiu guviausiu mieste vadinamą Rothshild bulvarą. Keliavau save įkalbinėdama: esi Tel Avive, būk maloni, pasilinksmink; kvailas klubas bus tikras nuotykis ir savotiška patirtis. Mat visai nesinorėjo nerti į klubinio jaunimo gretas, gerti cuba libre ir krykšti (matote, sulaukusi 26 metų aš po truputį iš mielos mergaitės virstu pikta boba).
Kažkas mums rekomendavo dvi vietas - "Penguin" klubą ir "Radio" barą. Pastarasis buvo arčiau, ir - vajėzau, kaip jis pranoko lūkesčius. Nusileidi laiptais į rūsį, o ten groja eksperimentinis džiazas. Sakau - eksperimentinis iš dalies dėl to, kad atlikėjai tikrai nežinojo, ką daro.
"Kokie jie trenkti", - pamaniau su džiaugsmu ir nė nenusivilkus kūrtkės atsistojau prie scenos.
Vėliau vienas grupės narys pasakojo neseniai koncertavęs Lietuvoje, tpfū, Latvijoje, ir prieš išeidamas mūsų būreliui davė alaus.
Iki tol absoliučiai visi Izraelyje sutikti žmonės žinojo apie Lietuvą, tik tas žinojimas labai nedrąsino.
Holokausto muziejus (spellingas "Holokausto" siūlo keisti į "lokatorius")
Nėra malonu lankytis tokiuose muziejuose, tačiau atrodo tas labai svarbu. Jeruzalės "Yad Vashem" - viena vertus, puikus muziejus su įspūdinga ekspozicija, nuoseklia koncepcija, darniai įpintomis technologijomis. Pagrindinio pastato sienos - iš pliko betono plokščių, tik įėjęs, muziejaus gale matai mažytę šviesą, tačiau sukant per jo sales (eksponatai sugrupuoti chronologiškai), kuo toliau, tuo giliau nyri į tamsą.
Kiekvienoje salėje tampėmės po gumulą gerklėje. Susikaupi, pažiūri į lubas ar gesintuvą, o tada pamatai senučiukę, raudančią prie ekrano, kuriame kaip tik pasakojama apie laivus, kuriais žydai gelbėjosi iš Europos, ir šalis, kurios neleido jiems prisišvartuoti.
Į šeštą dešimtį įkopusi gidė, kilusi iš vokiečių žydų, pabėgusių į Didžiąją Britaniją, šeimos, pasakojo, kad daugelis jos kartos tautiečių išsikiria tuo, kad neprisimena senelių, neturi tetų ir dėdžių. Į Izraelį atvykęs vienas kaip pirštas kurį laiką sunkiai vaduojiesi nuo stereotipų apie Europą.
Intensyvūs ir pasakojimai apie Lietuvą.
Žadėti gražūs kareiviai
 |
| Kareivės prie Raudų sienos |
"Man patinka tavo pyrsingas", - sako. Galvoju, durnius.
"Kai išeisiu iš kariuomenės, aš viską, viską išsipyrsiniu", - išberia jis. Pagalvoju, kad gal ir ne durnius, tad draugiškai pasiklausiu, kiek jam liko.
"Man liko 3 mėnesiai, ir tada laisvė! Viskas!"
"Tai jau beveik 3 metus atitarnavai, ar ne? Netrumpas laikotarpis."
"Trys metai. Trys gyvenimo metai! Tai labai ilgas laikotarpis, labai."
Pradėjau jo skubiai klausinėti - ką jis mano apie kariuomenę, apie Izraelio konfliktus. Kai bendrauji su išgėrusiu vyru, laikas normaliam pokalbiui ribotas. Juolab kad po kurio laiko susizgribau, kad dauguma baro lankytojų - vyrai, o tarp merginų dauguma užsienietės.
"Aišku, dainuoju. Visi mes dainuojam. Mes džiaugiamės gyvenimu!" - linksmai šūktelėjo jis, o virš galvų sukosi specifinės paskirties lėktuviukai. Viduržemio jūra skalavo dangoraižių pasijonius, miestas, net ir toks triukšmingas, ruošėsi miegui.
Važiavau ir stebėjausi.
 |
| Galerijoje Jaffoje. Truputį kritikuoja Izraelio politiką ir karinę tarnybą. |
 |
| Gidas Yairas Tzadokas moja į Vakarų krantą |
Comments
Post a Comment