Tokelės

Posts

Dar truputį apie Velsą

Velsas man primena pravažiuojančius traukinius. Velse jaučiu laiko trukmę, baigties artum ą – kelionės, buvimo... pinigų. Pasakysiu kaip draugui: velniškai brangu nusigauti į Velsą, ypač į Hay-on-Wye, mano antrus namus. Štai taip važiuojama iš Vilniaus į Hay: taksi į autobusų stotį, autbusu į Kauno oro uostą, tada lėktuvu į Bristolį arba Birminghamą. Vėliau - autobusu iki miesto pagrindinės stoties ir traukiniu į Newportą. Newporte sėdima ant suolo ir klausomasi anglų/valų kalbomis skelbiamos informacijos. Po keturiasdešimt minučių lipama į kitą traukinį, vežantį į Herefordą. Hereforde patikrinamas autobusų tvarkaraštis ir einama į “Queen’s Arms”. Po to apie 10 minu čių stovima prie besilaižančių angliukų, kol atvažiuoja 36 autobusas. Tyliai leidžias pavargusi saulė, žalumos išsitaškuoja avimis, apniunka dangus, vališkaisiais kalneliais smunkant žemyn, aukštyn, šakos brauko plaukus ir autobuso šonus. Kai pirmą kartą kirtau Anglijos-Velso sieną, pamačiau ženklą: “Ideas May Blos

Ispanija: antras šansas

Kaip emocinga moteris, aš neslepiu savo jausmų: nei žmonėms, nei struktūroms. Tie jausmai dažniau neigiami, bet nesvarbu, nes iš širdies! Vietą mano širdyje turi ir Ispanija. Negirdėjusiems pasakysiu: tai tokia širdies vieta, kur nuolat lyja ir į burną lenda vapsvos, kur maisto laukti reikia ilgiau nei valandą, kur vairuotojai nepraleidžia pėsčiųjų, pėstieji atsitrenkę gatvėje nesako "Atsiprašau", o pašnekovai kalbėdami dairosi, ar aplinkiniai juos girdi. Į Ispaniją nepatikliai pažvelgiau prieš daugybę metų, kai mėginome nutranzuoti į Portugaliją. Čia nebuvo vietos tranzuotojams. Vairuotojai šaukia komplimentus, bet nesustoja pavežti. Kaip į keliautojas nežiūri. Angliškai nemoka. Čia patyrėme, ką reiškia nemiegoti bene 70 valandų ir laikyti dėl to tirtančius bičiulio petukus. Pirmas dalykas, kurį Justė padarė grįžusi namo, - paintu iškirpo Ispaniją iš Europos žemėlapio ir Portugaliją priklijavo prie Prancūzijos. Nė mažumėlės nežavėjo ir ispanai. Visada labiau vertinau

Aštuoni mylintys vyrai

O po to nustojo lyti. Suėmiau kartono dėžės kraštą, užsimečiau ant riešo maišą su kibiru ir išstūmiau dviratį pro lauko duris. Pastaruoju metu susiduriu su situacijomis, kurios nenutiktų moteriai ilgu paltu ir aukštakulniais, bet man nutinka, nors pagaliau turiu paltą ir net batus. Man nutinka statybos, santechnika, gobelenai, difuzoriai, sifonai, išoriniai blokai, žarnelės, varžų matavimai, įsigijimai ir pardavimai. Ar aš mėgstu šiuos dalykus? Ne, visi žino, kad mėgstu tik apelsinų džemą ant bagetės riekių ir literatūrą. Ar aš žinau, ką anie žodžiai reiškia? Nutuokiu, po šimts perkūnų. Ar tai lengvina mano gyvenimą? Vaikyti! Aš nekalbu apie darbą, jei kam galėjo šauti mintis. Aš kalbu apie spalvingą savo asmeninį gyvenimą. Nesakysiu, kiek kartų pastarąjį mėnesį krausčiausi, bet akylas skaitytojas pats gali įtarti. Žmonės kalba, kad toks mano būdas, tačiau aš kaltinčiau aplinkybes - tas pačias, kurios pagaliau man priminė apie rašymą iš malonumo. Kiti tai pavadintų skyrybomis, b

Naujas puslapis

Taigi, pradėjau dirbti tokiame garsiame start-up'e. Mano kelias į šią poziciją buvo ilgas ir vingiuotas. Kaip žinia, nepabuvus šokėjėle, nebus gera siuvėjėlė , arba - nepabuvus žurnaliste, nemuši mikliai kandžių ir spėriai neužsakinėsi maisto "Barboros" platformoje. Viskas prasidėjo tada, kai rašiau apie radijo bangų gaudytojus ir berašydama susipažinau su labai įdomiu žmogumi Antanu Zdramiu. Nežinau kodėl, bet pokalbio metu (aišku, vėliau kalbinau ir jį; dirbdamas laikraštyje į kiekvieną įdomų žmogų žiūri kaip į temą) pajutau kokį tai IT sakralumą, šiek tiek primenantį rašymą iš įkvėpimo. Reiktų paminėti, kad nuo 17-os esu netoli žmonių, kurie apie IT man kalba nuo 18-os. Nevisada man tos šnekos atrodė įdomios ar juolab sakralios (pamenu, kaip užsispaudžiau delnais ausis ir šaukiau NUSTOK NUSTOK, o draugas Mitas traukė mano rankas nuo galvos ir nesustodamas pasakojo apie šios srities atradimus). Vis dėlto IT mano akyse niekad nesusikompromitavo, neatsiskleidė kaip pa

Liko... nebeliko

Liko 5 dienos "I tryna say goodbye and I choke Tryna walk away and I stumble! Though I tryna hide it, it's clear My world crumbles when you are not near" Ėjau į darbą, vieną iš paskutinių kartų, ir niūniavau. Kaip įdomu, kad tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis galvoje sukrunta dainuška, kurios niekad specialiai nesiklausei, o kažkodėl moki. Vaikštai po Niujorką ir niūniuoji "New York, New York", kol užsimanai susisprogdinti burną, arba skrendi į Londoną, o galvoje "God save the Queen - she's ain't no human being". Su ironiška, bet atlaidžia šypsena prisiminiau pirmą darbo skaidriausioje žiniasklaidos priemonėje mėnesį. Tada, antrakursė, atėjau kaip pavaduojančioji korektorė. Prieš tai dirbau telekomunikacijų (ar ko ten) bendrovėje, tad darbas VŽ man atrodė pritrenkiantis. Iki šiol prisimenu pirmuosius koreguotus puslapius - straipsnių mintis cituodavau universiteto valgykloje; atsimenu sultinį, kurį už žetonus gerdavau, kai laukdavau al

Jei Sicilijoje dar nebuvote

Pernai keliavome po Čekiją. Žvelgiant į žalias kalvas ir apkerpėjusias pilis galvoje sukosi Marcelijaus Martinaičio žodžiai, kuriuos būtinai norėjau panaudoti rašydama apie tas vietas. Kadangi rašyti - šioks toks darbas, tai nerašiau. Dabar keliavome po Siciliją ir svarsčiau - ar galiu pasakyti, kad pjauna širdį tarsi dobilą , ar negaliu. Vis dėlto negaliu - malonina akį, verčia aikčioti, bet širdis - kaip kokia liepa, savoj vietoj ir su savo čekijomis. Tad štai toks apibendrinimas, jei tingite skaityti toliau. O toliau planuoju pateikti praktinių patarimų keliaujantiems - tiems, kurie Sicilijoje dar nesilankė arba lankėsi tik jos vakaruose. Kur "Ryanair" iki šiol skraidino į Trapanį, o dabar išdidžiai paskelbė plečianti skrydžių geografiją - ėmė skraidinti ir į Comiso miestelį salos pietryčiuose. Žinia, kai kurie šios puikios bendrovės skrydžiai užsibaigia laukuose vidury niekur. Man iki šiol sekėsi nusileisti civilizuotose vietose - gal ir ne promenaduose, bet ir ne