Tokelės

Mėsa, mėsa, mėsa. Kartoju šį žodį drąsiai, nors visi tuoj puola šieptis, esą nieko nesuprantu. Išties - kuo toliau, tuo mažiau suprantu (va, ir nevalgyk serbentų), bet šiandien suvokiau vieną dalyką: jūs ir patys nieko nesuprantat. Darbe iškilo diskusija: kas per gyvuliai yra tos mėsinės karvės ir kodėl neetiška valgyti kiaušinį. Turiu kelis kontrolinius klausimus mėsamėgių budrumui ir žinioms patikrinti (kaimuose augusieji - eikite parūkyti): 1) kiek laiko po apsiveršiavimo karvė duoda pieno? 2) ką reiškia sąvoka "bergždžia karvė" ir kaip tas bergždumas sprendžiamas? 3) ar gali karvė atsisakyti šeiminio gyvenimo ir pasenti kaip telyčia? Giliausias, filosofiškas ir visa apibendrinantis klausimas yra paskutinis. Atsakymas į jį, pasakysiu, yra neigiamas, štai tau ir lygybė. Apie mėsą vis dėlto papasakosiu kitą kartą, nes dar turiu pasikonsultuoti su žinovais. Čia pateikiu pokalbį, kuris paaiškina visus intymius kiaušinių gyvenimo aspektus. Kiaušiniai - sena tema, bet ...

Tiek daug turiu pasakyti, nė nežinau, kas šiuo metu svarbesnė žinia. Išgirdau, kad Vilnius pastatytas ant 7 kalvų. Iki šiol maniau, kad tuo garsėja Roma, bet štai Vikipedijos puslapis  siūlo ištisą sąrašą miestų, kurie dedasi pastatyti ant 7 kalvų (maždaug - "Romka, neįsivaizdink, va pas mus jų tiek ir tiek"). Ir ką jame matau - ogi Telšius. Tai čia viena žinia. Antroji žinia susijusi su šiukšlėmis ir pavasariu. Šiuo metu gyvenu, tpfu, moksliškai tyrinėju Antakalnį. Iš Lazdynų atrodo, kad tai labai tvarkingas, išdidus rajonas. Iš Antakalnio atrodo, kad čia labai daug šiukšlių, netgi daugiau nei Lazdynuose, ir tokiose vietose, kurios nė nesiprašo šiukšlinimo. Kitaip tariant, čia baisingos ne tik pakrantės ir pamiškės, o ir iš pažiūros nekaltos patvorės, kur nei prieisi, nei prisėsi. Tačiau viskas nėra nei juoda, nei balta: neseniai išvydau sąmoningumo aktą. Stoviu prie kiosko, svaigiai lūkuriuoju, stebėdama, kaip man pildo E bilietą, uodžiu orą, pilną svilėsių kvapo, ...

Grįžusi iš kelionės pasikalbėjau su viena drauge, puikiai išmanančia Artimųjų Rytų specifiką. Panagrinėjome Palestinos (kad ir kas tai būtų), Izraelio, Jordanijos ir Libano meilės problemas. Toji draugė, perskaičiusi mano ankstesnį įrašą, tik miglotai suprato apie mano kelionių vingius. "Supratau, kad greičiausiai esi Jeruzalėj ir sergi." "Tas ir buvo svarbiausia mintis!" "Maniau, kad mėginai dar kažką pasakyti, bet nesupratau, ką. Greičiausiai todėl, kad sergi." Atvykome krūvelė komandiruotų žmonių Izraelio turizmo ministerijos ir oro linijų kvietimu (kitomis aplinkybėmis 5 žvaigždučių viešbučiuose aš paprastai neapsistoju). Ministerijos atstovas išreiškė viltį, kad daugiausia dėmesio skirsime kasdieniam Izraeliui, maistui, menui, žmonėms, architektūrai, kitaip tariant - bet kam, tik ne rimtiems reikalams. Sakiau sau - puiku, rimtų reikalų aš vis tiek neišmanau. Tačiau visą viešnagės laiką prie gido pristojusi klausinėjau apie politiką ir istoriją....

Galvojau, kad esu pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje, kiurksodama 5 žvaigždučių viešbučio Jerzualėj lovoje, kol įsijungiau televizorių ir pradėjau žiūrėti laidą "a Healthy You". Jos viešnia, atėjusi papasakoti, kokius sveikus antipresperantus jos kompanija gaminanti, taip ir pragirgždėjo visą pokalbio laiką, kuris tiesiog negalėjo būti nesėkmingas. Argi neliūdėtum - ateini į stulbinančiai amerikietišką laidą girtis, nesulauki nei vieno kritiško klausimo - tik imk ir pasakok apie savo keistą darbą, ir - negali. Tai panašiai ir aš jaučiausi, sulaukusi kelionės į Izraelį. Kaip susirgau, nepasakosiu, nes netikėliai niekam neįdomūs (tačiau galite drauge su manimi pasijuokti - vienintelė TV programa angliškai buvo aukščiau minėtu pavadinimu). Visą kelią iki oro uosto pynėsi maždaug trys mintys - su visais gražiai atsisveikinau - tas gerai; ar mano skystas santykis su trimis monoteistinėmis religijomis... (nesugebėjau pabaigti sakinio); neperskaičiau Kūtvėlos blogo ir todėl ...

Viena uoliausių mano įrašų komentatorių yra Anonimė, Naujojo teatro, skirto neįgaliųjų integracijai, administratorė ir aktorė. Na, lyg ir ne administratorė, o pastatyminės dalies vedėja. Žinot, kaip mažose organizacijose būna - visi kažkaip vadinasi, bet daro, kas ką daro. Kiek man žinoma, vienas iš pastatyminės dalies vedėjos darbų yra pasižiūrėti, nes ne visi mato. Taip ir sako: "Artūrėli, gal tau pasižiūrėti į ką nors?" O Artūras, akiniais ir lupa prisispaudęs prie užrašo, atšauna ir pats puikiausiai mokantis. Teatro spektaklis "Stiklinis žvėrynas" važiuoja į Šiaulius ir vedėjai reikia pasirūpinti afišomis, video medžiaga, pranešimu spaudai. - Dar reiks tą straipsnį išsiųsti redakcijai, kad įsidėtų prieš spektaklį, - pasakoja ji man. - Hm, būtų daug įdomiau, jei žurnalistas pats jus pakalbintų ir straipsnį parašytų. - Taip, bet mes tiek pinigų neturim. Be to, pas mus dirba mergina, į kurios pareigas įeitų tokie straipsniai. Na, ji daugiau daro, bet... - Pra...

Pasiėmiau į rankas šviežią "Verslo klasę" ir benagrinėdama viršelio piešinį svarsčiau: kodėl jis toks kariškas? Gal pagrindinė tema nagrinėja istoriją? Tada pamačiau antraštę: "Krizės pabaigos belaukiant: baisu patikėti", ir viskas paaiškėjo. Matote, ketinau šį tekstą pradėti mintimi, kad iš Lietuvos žemelės nesitraukiant krizės įšalui ir toliau  dauguma tautiečių keliauja po artimus miestus, kaimynines šalis, užuot skridę į Honkongą ar Fuerteventurą. Tokios tendencijos vyravo pernai ir laisvai galėčiau apie jas kalbėti šiemet, jei akių nebadytų ta antraštė. Skubiausiai atsiverčiu straipsnį ir pakniopstom skenuodama tekstą ieškau pagalbos sakinio, daugų daugiausia trijų žodžių - tai taip ar ne , baigėsi  ar ne , galiu pirktis kentauro kumpio, ar toliau tik šlapiankos, sakyti, kad chebra , varom į miestelius, nes vis tiek daugiau niekam neturime pinigų?.. Randu. Teksto antraštėlė, subheadas, kaip mes namie sakome, skelbia: "Ji baigėsi". Valio, tebūnie! ...

Lvovą reikėtų vadinti Lvivu, pasakojo žavi ukrainietė Marta. Lvovas - rusiškas miesto pavadinimas, Lvuvas - lenkiškas. Lvivas yra ukrainietiškas ir gerokai gražesnis, sakė ji. Lvivas - kietas riešutas, vienu apsilankymu jo neaprėpsi ir nenupasakosi. Kelionėje buvau saugojama, kad nieko nenutiktų, vis dėlto reikėtų čia atvažiuoti vienai, kad kas nors nutiktų ir įspūdžių čia rašydama aprėpti negalėčiau. Jau geriau šitaip. Pradėjau šį kelionių tekstą ir paklausiau savęs, kas gi skaitytojams įdomu. Vieniems - kultūra, kad ir ką tai reikštų, kitiems - architektūra, tretiems - istorija. Tačiau kad ir kokie intelektualūs, visi skaito tekstus apie seksą ir smurtą, todėl atsispirsiu nuo šių temų. O po to, jei dar ūpo bus likę, parašysiu tris išmanesnius sakinius, žodžiu, pataupysiu sultingą informaciją pabaigai. Lvivas moka išnaudoti savo legendas. Viena legendų - kad čia ruošiama ypatinga kava, todėl kas antra kavinė Lvivo kavą įsirašo į meniu. Kita legenda - kad Lvivo šokoladas ypatinga...