Pasiėmiau į rankas šviežią "Verslo klasę" ir benagrinėdama viršelio piešinį svarsčiau: kodėl jis toks kariškas? Gal pagrindinė tema nagrinėja istoriją? Tada pamačiau antraštę: "Krizės pabaigos belaukiant: baisu patikėti", ir viskas paaiškėjo.
Matote, ketinau šį tekstą pradėti mintimi, kad iš Lietuvos žemelės nesitraukiant krizės įšalui ir toliau dauguma tautiečių keliauja po artimus miestus, kaimynines šalis, užuot skridę į Honkongą ar Fuerteventurą. Tokios tendencijos vyravo pernai ir laisvai galėčiau apie jas kalbėti šiemet, jei akių nebadytų ta antraštė. Skubiausiai atsiverčiu straipsnį ir pakniopstom skenuodama tekstą ieškau pagalbos sakinio, daugų daugiausia trijų žodžių - tai taip ar ne, baigėsi ar ne, galiu pirktis kentauro kumpio, ar toliau tik šlapiankos, sakyti, kad chebra, varom į miestelius, nes vis tiek daugiau niekam neturime pinigų?..
Randu. Teksto antraštėlė, subheadas, kaip mes namie sakome, skelbia: "Ji baigėsi". Valio, tebūnie! Tas nepadės man rašyti teksto, tačiau vis tiek džiugu! Už mus visus! Už Fuerteventurą!
Vien iš smalsumo svajingai verčiu dar vieną puslapį ir - deja - pamatau kitą antraštėlę: "Niekas nesibaigė".
...
Taip ir galvojau. Žinote, kodėl taip galvojau? Nes Lietuvos provincijoje nėra kur pavalgyti.
Anykščiai. 7 žmonės užsisako skirtingus patiekalus - jautienos, kiaulienos, žuvies kepsnius, bet padavėja turi pasakyti, kas yra kas, nes išvaizda jie nesiskiria. Kiekvienoje lėkštėje drybso svarbusis objektas - kieta mėsa ar beskonė žuvis storame tešlos patale, lig pat šerdies iščirškinta abejotino šviežumo riebaluose, šalia guli keli agurko griežinėliai, kelios pomidoro skiltelės, krūvelė raugintų kopūstų ir/arba burokėlių - tik dėl faktiškumo pasakiau "Anykščiai", bet lygiai tą patį randi 80% tėvynės kavinių ir prabangą imituojančių restoranėlių.
Ignalina. Prabangą imituojančiose užeigose verčiau rinktis beveidžius tešlinius kepsnius, o ne šviežias salotas, ypač, jei jos savo pavadinimais nurodo kokį tai ryšį su užsieniu. Kuo nuoširdžiausiai patarčiau Ignalinoje nevalgyti graikiškų salotų. Susmulkinti balkšvi Pekino kopūsto lapai, persisunkę aliejumi, suvytę pomidorai, apdžiūvę agurko griežinėliai, apdulkėję graikiniai riešutai ir - tas padažas. Bene obuolių actas su cukrumi? Nes tipo saldžiarūgščiai?
Klausimas kitas: ką daryti alkanam nelaimėliui, jei per vėlu apsigalvoti, o salotos jau telkšo priešais nosį baltoje lėkštėje vingiuotu krašteliu? Ačiū už klausimą - Ignalinoje radau atsakymą: reikia kramtyti priekiniais dantimis ir greitai ryti kąsnius, kad kuo mažiau išsiteptų burna.
Pastaruoju metu nemažai šnekama apie vietinę virtuvę ir kokybiškus sezoninius ingredientus (pastaruoju 5-erių metų laikotarpiu). Kažkur Panemunėje. Pietūs užsakyti 30 žmonių, ant stalo, kaip prabangos ir lengvo gyvenimo simbolis, guli pamėlę bananai, neperkandami persikai, rūgščios vynuogės ir nedidukas ananasas. Už lango svyra apkibusios obelų, kriaušių, slyvų šakos.
Šeduvos malūnas. Miniu ir konkrečią vietą, nes iki šiol žado negaliu atgauti, o jau metai praėjo. Grupiniai, iš anksto užsakyti pietūs. Galime rinktis iš dviejų karštųjų patiekalų: čenachų su kiauliena ir čenachų be kiaulienos (suprask, vegetariški). Ne, aš ne vienintelė rinkausi pastarąjį variantą, buvo dar trys išsišokėliai. Kiaulienos troškiniuose plaukiojo kiaulienos gabaliukai. Vegetariški troškiniai stalą pasiekė 15 min. vėliau nei mėsiški, ir juose plaukiojo kiaulienos gabaliukai - tik mažiau ir mažesni. O kiaulienos troškiniai niekieno nesužavėjo!
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet pati puikiai suprantu, jog ne burbėjimas pastatė Romą. Aš tikiu komplimentų galia, todėl papasakosiu apie nuostabų barą Molėtuose, kuriame tvyro krizės pabaigos jausmas.
"Pas Hofmaną" vadinasi tas baras. Dar ką nors sakyti, ar viską patys žinote?
Stambus vyriškis, pavadinkime jį Hofmanu, prisėda prie mūsų stalo.
"Kokios sriubos turite?"
"Daržovių, išties skani", - sako jis.
"Turbūt su mėsyte?" - sakau "mėsytė", kad neįtartų klastos.
"Joo, su."
"Tai man žuvies kepsnio."
"Nenorite mėsos? Neimkit žuvies, tokios pat gautumėt bet kur kitur. Verčiau pabandykite čekiško sūrio kepsnį, bus tikrai įdomiau", - pareiškia jis ir servetėle nusivalo mano bučiniais nuseilėtą ranką. Tuomet išgirsta kitą užsakymą ir pasitikslina, ar valgytojas mėgsta svogūnus. Mat dažnas prašo "Hofmano kepsnio", o su juo patiekiamus svogūnus palieka lėkštėje, taigi jų nenorint verčiau užsisakyti kitokį patiekalą ir mėgautis juo visu.
Hofmanas nueina į virtuvę ir netrukus grįžta su dviem stikliukais hofmaninės-kadaginės. Po pietų atneša ir graikiškos hofmaninės-cinamoninės. Nueidamas paslapčiom į prijuostę valosi darkart nubučiuotą ranką.
Jo baras primena anglišką pabą, sienos apkabinėtos jūreiviška ir sportine atributika. Visos nuotraukos ir iškarpos įrėmintos, o tai reiškia, kad kiekviena jų ant sienos atsirado tyčia, apgalvotai ir... bene iš meilės? Kaip angliškame pabe ir priklausytų, groja M1 plius būdo muzika, tačiau patikėkite - tai daug geriau nei Molėtų picerijos arba "Kelmynės" baro repertuaras. Irgi kaip įprasta - televizoriai be garso transliuoja sporto kanalus (ypač susidomėjau moterų sunkumų kilnotojų dalia. Žiauriai įdomus sportas). Lankytojai žaidžia pulą. Hofmanas turi įvairių rūšių čekiško alaus buteliais, ir brangiausias iš jų atsieina 7 Lt (prie maisto rekomenduoja konkretų alų!). Sotūs pietūs dviem - 40-50 Lt (su vienu ar dviem bokalais šio alaus).
Sąžiningumo dėlei privalau pasakyti akimirką spoksojusi į burokėlius, kopūstus, agurkus ir kiek patežusias bulvytes prie sūrio kepsnio, bet tada ėmiau mušti save per veidą šaukdama "Nustok! Nustok!", ir toliau mėgavausi pavakare.
Prisiminiau, kad jau sykį teko valgyti šioje vietoje - paauglystėje, su krikšto tėvais ir pusbroliu. Hofmanas paklausė krikšto mamos, kokio padažo ji pageidautų, ir pats parekomendavo česnakinį, jei ji jo smarvės nebijanti.
"Česnakai nesmirdi", - nukirto ji, ir šis sakinys tapo mano konstitucija (rašau, kad suprastume, kokią įtaką paaugliui galima padaryti pietumis).
Labai norėčiau tokio Hofmano Vilniuje. Bet gal čia jis nebūtų toks Hofmanas?
Nuotraukoje - bet kas, bet prie čerkelės galima įžvelgti džiovintų vaisių vėrinuką. Vieta - "Pas Hofmaną"
Matote, ketinau šį tekstą pradėti mintimi, kad iš Lietuvos žemelės nesitraukiant krizės įšalui ir toliau dauguma tautiečių keliauja po artimus miestus, kaimynines šalis, užuot skridę į Honkongą ar Fuerteventurą. Tokios tendencijos vyravo pernai ir laisvai galėčiau apie jas kalbėti šiemet, jei akių nebadytų ta antraštė. Skubiausiai atsiverčiu straipsnį ir pakniopstom skenuodama tekstą ieškau pagalbos sakinio, daugų daugiausia trijų žodžių - tai taip ar ne, baigėsi ar ne, galiu pirktis kentauro kumpio, ar toliau tik šlapiankos, sakyti, kad chebra, varom į miestelius, nes vis tiek daugiau niekam neturime pinigų?..
Randu. Teksto antraštėlė, subheadas, kaip mes namie sakome, skelbia: "Ji baigėsi". Valio, tebūnie! Tas nepadės man rašyti teksto, tačiau vis tiek džiugu! Už mus visus! Už Fuerteventurą!
Vien iš smalsumo svajingai verčiu dar vieną puslapį ir - deja - pamatau kitą antraštėlę: "Niekas nesibaigė".
...
Taip ir galvojau. Žinote, kodėl taip galvojau? Nes Lietuvos provincijoje nėra kur pavalgyti.
Anykščiai. 7 žmonės užsisako skirtingus patiekalus - jautienos, kiaulienos, žuvies kepsnius, bet padavėja turi pasakyti, kas yra kas, nes išvaizda jie nesiskiria. Kiekvienoje lėkštėje drybso svarbusis objektas - kieta mėsa ar beskonė žuvis storame tešlos patale, lig pat šerdies iščirškinta abejotino šviežumo riebaluose, šalia guli keli agurko griežinėliai, kelios pomidoro skiltelės, krūvelė raugintų kopūstų ir/arba burokėlių - tik dėl faktiškumo pasakiau "Anykščiai", bet lygiai tą patį randi 80% tėvynės kavinių ir prabangą imituojančių restoranėlių.
Ignalina. Prabangą imituojančiose užeigose verčiau rinktis beveidžius tešlinius kepsnius, o ne šviežias salotas, ypač, jei jos savo pavadinimais nurodo kokį tai ryšį su užsieniu. Kuo nuoširdžiausiai patarčiau Ignalinoje nevalgyti graikiškų salotų. Susmulkinti balkšvi Pekino kopūsto lapai, persisunkę aliejumi, suvytę pomidorai, apdžiūvę agurko griežinėliai, apdulkėję graikiniai riešutai ir - tas padažas. Bene obuolių actas su cukrumi? Nes tipo saldžiarūgščiai?
Klausimas kitas: ką daryti alkanam nelaimėliui, jei per vėlu apsigalvoti, o salotos jau telkšo priešais nosį baltoje lėkštėje vingiuotu krašteliu? Ačiū už klausimą - Ignalinoje radau atsakymą: reikia kramtyti priekiniais dantimis ir greitai ryti kąsnius, kad kuo mažiau išsiteptų burna.
Pastaruoju metu nemažai šnekama apie vietinę virtuvę ir kokybiškus sezoninius ingredientus (pastaruoju 5-erių metų laikotarpiu). Kažkur Panemunėje. Pietūs užsakyti 30 žmonių, ant stalo, kaip prabangos ir lengvo gyvenimo simbolis, guli pamėlę bananai, neperkandami persikai, rūgščios vynuogės ir nedidukas ananasas. Už lango svyra apkibusios obelų, kriaušių, slyvų šakos.
Šeduvos malūnas. Miniu ir konkrečią vietą, nes iki šiol žado negaliu atgauti, o jau metai praėjo. Grupiniai, iš anksto užsakyti pietūs. Galime rinktis iš dviejų karštųjų patiekalų: čenachų su kiauliena ir čenachų be kiaulienos (suprask, vegetariški). Ne, aš ne vienintelė rinkausi pastarąjį variantą, buvo dar trys išsišokėliai. Kiaulienos troškiniuose plaukiojo kiaulienos gabaliukai. Vegetariški troškiniai stalą pasiekė 15 min. vėliau nei mėsiški, ir juose plaukiojo kiaulienos gabaliukai - tik mažiau ir mažesni. O kiaulienos troškiniai niekieno nesužavėjo!
Galėčiau tęsti ir tęsti, bet pati puikiai suprantu, jog ne burbėjimas pastatė Romą. Aš tikiu komplimentų galia, todėl papasakosiu apie nuostabų barą Molėtuose, kuriame tvyro krizės pabaigos jausmas.
"Pas Hofmaną" vadinasi tas baras. Dar ką nors sakyti, ar viską patys žinote?
Stambus vyriškis, pavadinkime jį Hofmanu, prisėda prie mūsų stalo.
"Kokios sriubos turite?"
"Daržovių, išties skani", - sako jis.
"Turbūt su mėsyte?" - sakau "mėsytė", kad neįtartų klastos.
"Joo, su."
"Tai man žuvies kepsnio."
"Nenorite mėsos? Neimkit žuvies, tokios pat gautumėt bet kur kitur. Verčiau pabandykite čekiško sūrio kepsnį, bus tikrai įdomiau", - pareiškia jis ir servetėle nusivalo mano bučiniais nuseilėtą ranką. Tuomet išgirsta kitą užsakymą ir pasitikslina, ar valgytojas mėgsta svogūnus. Mat dažnas prašo "Hofmano kepsnio", o su juo patiekiamus svogūnus palieka lėkštėje, taigi jų nenorint verčiau užsisakyti kitokį patiekalą ir mėgautis juo visu.
Hofmanas nueina į virtuvę ir netrukus grįžta su dviem stikliukais hofmaninės-kadaginės. Po pietų atneša ir graikiškos hofmaninės-cinamoninės. Nueidamas paslapčiom į prijuostę valosi darkart nubučiuotą ranką.
Jo baras primena anglišką pabą, sienos apkabinėtos jūreiviška ir sportine atributika. Visos nuotraukos ir iškarpos įrėmintos, o tai reiškia, kad kiekviena jų ant sienos atsirado tyčia, apgalvotai ir... bene iš meilės? Kaip angliškame pabe ir priklausytų, groja M1 plius būdo muzika, tačiau patikėkite - tai daug geriau nei Molėtų picerijos arba "Kelmynės" baro repertuaras. Irgi kaip įprasta - televizoriai be garso transliuoja sporto kanalus (ypač susidomėjau moterų sunkumų kilnotojų dalia. Žiauriai įdomus sportas). Lankytojai žaidžia pulą. Hofmanas turi įvairių rūšių čekiško alaus buteliais, ir brangiausias iš jų atsieina 7 Lt (prie maisto rekomenduoja konkretų alų!). Sotūs pietūs dviem - 40-50 Lt (su vienu ar dviem bokalais šio alaus).
Sąžiningumo dėlei privalau pasakyti akimirką spoksojusi į burokėlius, kopūstus, agurkus ir kiek patežusias bulvytes prie sūrio kepsnio, bet tada ėmiau mušti save per veidą šaukdama "Nustok! Nustok!", ir toliau mėgavausi pavakare.
Prisiminiau, kad jau sykį teko valgyti šioje vietoje - paauglystėje, su krikšto tėvais ir pusbroliu. Hofmanas paklausė krikšto mamos, kokio padažo ji pageidautų, ir pats parekomendavo česnakinį, jei ji jo smarvės nebijanti.
"Česnakai nesmirdi", - nukirto ji, ir šis sakinys tapo mano konstitucija (rašau, kad suprastume, kokią įtaką paaugliui galima padaryti pietumis).
Labai norėčiau tokio Hofmano Vilniuje. Bet gal čia jis nebūtų toks Hofmanas?
Nuotraukoje - bet kas, bet prie čerkelės galima įžvelgti džiovintų vaisių vėrinuką. Vieta - "Pas Hofmaną"
Comments
Post a Comment