Tokelės

Viena uoliausių mano įrašų komentatorių yra Anonimė, Naujojo teatro, skirto neįgaliųjų integracijai, administratorė ir aktorė. Na, lyg ir ne administratorė, o pastatyminės dalies vedėja. Žinot, kaip mažose organizacijose būna - visi kažkaip vadinasi, bet daro, kas ką daro. Kiek man žinoma, vienas iš pastatyminės dalies vedėjos darbų yra pasižiūrėti, nes ne visi mato. Taip ir sako: "Artūrėli, gal tau pasižiūrėti į ką nors?" O Artūras, akiniais ir lupa prisispaudęs prie užrašo, atšauna ir pats puikiausiai mokantis. Teatro spektaklis "Stiklinis žvėrynas" važiuoja į Šiaulius ir vedėjai reikia pasirūpinti afišomis, video medžiaga, pranešimu spaudai. - Dar reiks tą straipsnį išsiųsti redakcijai, kad įsidėtų prieš spektaklį, - pasakoja ji man. - Hm, būtų daug įdomiau, jei žurnalistas pats jus pakalbintų ir straipsnį parašytų. - Taip, bet mes tiek pinigų neturim. Be to, pas mus dirba mergina, į kurios pareigas įeitų tokie straipsniai. Na, ji daugiau daro, bet... - Pra...

Pasiėmiau į rankas šviežią "Verslo klasę" ir benagrinėdama viršelio piešinį svarsčiau: kodėl jis toks kariškas? Gal pagrindinė tema nagrinėja istoriją? Tada pamačiau antraštę: "Krizės pabaigos belaukiant: baisu patikėti", ir viskas paaiškėjo. Matote, ketinau šį tekstą pradėti mintimi, kad iš Lietuvos žemelės nesitraukiant krizės įšalui ir toliau  dauguma tautiečių keliauja po artimus miestus, kaimynines šalis, užuot skridę į Honkongą ar Fuerteventurą. Tokios tendencijos vyravo pernai ir laisvai galėčiau apie jas kalbėti šiemet, jei akių nebadytų ta antraštė. Skubiausiai atsiverčiu straipsnį ir pakniopstom skenuodama tekstą ieškau pagalbos sakinio, daugų daugiausia trijų žodžių - tai taip ar ne , baigėsi  ar ne , galiu pirktis kentauro kumpio, ar toliau tik šlapiankos, sakyti, kad chebra , varom į miestelius, nes vis tiek daugiau niekam neturime pinigų?.. Randu. Teksto antraštėlė, subheadas, kaip mes namie sakome, skelbia: "Ji baigėsi". Valio, tebūnie! ...

Lvovą reikėtų vadinti Lvivu, pasakojo žavi ukrainietė Marta. Lvovas - rusiškas miesto pavadinimas, Lvuvas - lenkiškas. Lvivas yra ukrainietiškas ir gerokai gražesnis, sakė ji. Lvivas - kietas riešutas, vienu apsilankymu jo neaprėpsi ir nenupasakosi. Kelionėje buvau saugojama, kad nieko nenutiktų, vis dėlto reikėtų čia atvažiuoti vienai, kad kas nors nutiktų ir įspūdžių čia rašydama aprėpti negalėčiau. Jau geriau šitaip. Pradėjau šį kelionių tekstą ir paklausiau savęs, kas gi skaitytojams įdomu. Vieniems - kultūra, kad ir ką tai reikštų, kitiems - architektūra, tretiems - istorija. Tačiau kad ir kokie intelektualūs, visi skaito tekstus apie seksą ir smurtą, todėl atsispirsiu nuo šių temų. O po to, jei dar ūpo bus likę, parašysiu tris išmanesnius sakinius, žodžiu, pataupysiu sultingą informaciją pabaigai. Lvivas moka išnaudoti savo legendas. Viena legendų - kad čia ruošiama ypatinga kava, todėl kas antra kavinė Lvivo kavą įsirašo į meniu. Kita legenda - kad Lvivo šokoladas ypatinga...

- Ei, tau čia kas? - Na, džiūsta oda... - Bet tai baisiai atrodo... Aišku, neužkrečiama, nedurnas, taip nevaikščiotum, jei būtų užkrečiama. Tau čia nuo streso taip? - Mm. - Šeimoj kažkas? Numirė kas nors? Šiaip problemos kažkokios? - Nu nuo vaikystės man taip... - Išgąsdino kažkas, kai mažas buvai? Tave suparino ir nuo tada taip pasidarė?! - Nu panašiai. - Blet blet, kaip tokiems į snukį reiktų duot! Bet tai kai tu baisiai atrodai, jaučiu, prie tavęs mažai kas sėdasi. Ane? - ... - O tu nebandei kreiptis į Holivudą? Ahaha, tu gi galėtum siaubo filmuose vaidint, rimtai! Rimtai parašyk! Tu tik nepyk, aš tai nesišaipau, aš tau padėt noriu. Ką tau gydytojai sako? - Nu ką, ką, kad reikia gydyt, bet tai ką aš... - Gulkis į ligoninę ir gydykis! Tau turbūt ant viso kūno taip? Oi bleeet, tu būtinai gydykis! Ko tu nesigydai?! - Pinigų aš neturiu, kaip man gydytis. - O tai Darbo biržoj nestovi? - Nestoviu. - Tai tu dur... tai atsistok, tada nemokamai tave gydys! Nu rimtai, ryt ats...

Genovaitės Bončkutės Petronienės knygos "Neįvykusi terapija" skaityti nenorėjau. Iš karto neigiamai nuteikė jau paminėti knygos duomenys: autorės vardas ir knygos pavadinimas. Tikiu, jog esate pagedę žmonės ir suprantate, kad "Neįvykusi terapija" skamba nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai, o autorės varde gerokai per daug priesagų, bet net ir daug matęs žmogus nustebtų pamatęs, kokia tai negraži knyga. Kadaise dirbau knygyne, į kurį kasdien atkeliaudavo kalnai įvairiausių knygų iš antrų rankų. Viena kasdienių užduočių buvo - atkasti lankytojams praėjimą, suskirstant knygas į teminius bokštelius. Skirtingas temas kuruojantys žmonės peržvelgdavo savo bokštelius ir nurodydavo knygas, kurias iš jų pirktų. Tai reikėdavo daryti greitai, todėl laikui bėgant įprasdavai žmogus per daug knygos nevartęs įspėti jos kategoriją ir netgi nuspręsti - pirks ją kas nors po to ar nepirks. Jei būčiau gavusi į rankas leidinį su tokiu viršeliu kaip Genovaitės Bončkutės Petronienės kny...

Jau įsikėliau, jau, rodos, ir apsigyvenau. Darsyk peršukuosiu Lazdynų vilną, ir po to į juos važinėsiu tik brolių lankyt. Kaip esu minėjusi, savanoriškai pakeičiau gyvenamąją vietą į šiek tiek gyvesnę ir man gerokai mažiau pažįstamą. Jau susipažinau su Savanorių "Maximos" savitumais, ir iškart be jokių pastangų išmokau gražiai priimti tuos vaizdus, kurie Lazdynuose būtų papiktinę. Tau reikėjo į mane atsitrenkti? O prašom, ponia! Tau būtinai reikia į eilės priekį? Žinoma, matyt, turi neatidėliotinų reikalų. Prasilenkdama su iki pusės nuogais girtais vyrukais pusbrolio paklausiau ne "ar čia pas jus tokios mados", o "ką ten veikia tas paukštis be galvos". - Jis su galva, - atsakė jis, peržengdamas stiklo šukių krūvą. - Šiaip su išvirtusiais viduriais? - Nespėjau įsižiūrėti. Mes gyvename toje vietoje, kur tiesiai arba į dešinę - didis grožis, o į kairę - didūs nuotykiai. Tačiau vakar paaiškėjo, kad nuotykių būna ir žemyn. Ruošiuosi išeiti iš namų, lau...

Niekam ne paslaptis, miestą aš skaldau ir valdau iš keisčiausių jo vietų. Pastaruoju metu tam labiausiai tiko Lazdynai, žalias ir erdvus, 30 000 gyventojų globiantis rajonas. Tačiau mano godumui nėra ribų, tad atsisveikinu su premijomis apdovanotų daugiabučių gatve (kuri vadinasi Architektų) ir kraustausi į Savanorius. Iš pagarbos praeičiai turėčiau papasakoti, ką naujo sužinojau apie Lazdynus ir ko galbūt tamstos nežinote. O turėtumėte žinoti, nes sprendžiant pagal nuomos ir butų kainų Lazdynuose spurtą, po rajonu slypi jei ne aukso, tai bent skalūnų naftos klodai. > Nėra taisyklių. Persikėlusi į Lazdynus nustojau laikytis kelių eismo taisyklių, nes juose nėra eismo. Pamenu, vaikystėje mano kiemo draugė sakydavo: "Šioje gatvėje (kuri vadinasi Architektų) vakare galima futbolą žaisti, niekas nesutrukdys." Išties ne daug kas pasikeitė. Galbūt keliems lazdyniečiams atrodo, kad eismo rajone per daug, tačiau jie greičiausiai turi galvoje naktinius dragus (ne Dragūną, bet...