Genovaitės Bončkutės Petronienės knygos "Neįvykusi terapija" skaityti nenorėjau. Iš karto neigiamai nuteikė jau paminėti knygos duomenys: autorės vardas ir knygos pavadinimas. Tikiu, jog esate pagedę žmonės ir suprantate, kad "Neįvykusi terapija" skamba nuobodžiai ir šiek tiek pretenzingai, o autorės varde gerokai per daug priesagų, bet net ir daug matęs žmogus nustebtų pamatęs, kokia tai negraži knyga.
Kadaise dirbau knygyne, į kurį kasdien atkeliaudavo kalnai įvairiausių knygų iš antrų rankų. Viena kasdienių užduočių buvo - atkasti lankytojams praėjimą, suskirstant knygas į teminius bokštelius. Skirtingas temas kuruojantys žmonės peržvelgdavo savo bokštelius ir nurodydavo knygas, kurias iš jų pirktų. Tai reikėdavo daryti greitai, todėl laikui bėgant įprasdavai žmogus per daug knygos nevartęs įspėti jos kategoriją ir netgi nuspręsti - pirks ją kas nors po to ar nepirks. Jei būčiau gavusi į rankas leidinį su tokiu viršeliu kaip Genovaitės Bončkutės Petronienės knygos, net nesuabejojusi būčiau jį metusi prie populiariosios psichologijos arba moterų romanų (jie rausvi, melsvi, gelsvi, kremiškai balkšvi, balti su rausvomis gėlytėmis arba atsainiai keliais brūkštelėjimais nupaišyta liesa moterimi suknele atvira nugara).
Šią knygą puošia laumžirgiai. Laumžirgiai!
Taigi aptarusi gyvybinius knygos elementus, privalau pasidalyti savo mintimis apie atvartus, 4-tąjį viršelį bei jame išrašytas mintis, turėjusias priversti mane skaityti šią knygą.
Atsiverčiu knygą. Viršelis madingai užlenktas, t. y. turi tokį skvernelį, gelbstintį nuo suniokojimo ir supažindinantį su knyga.
"Romano veikėja Juta nori susivokti savyje, ieško psichoterapeuto." (Aš suprantu, kad Genovaitė Bončkutė Petronienė nori tikro vardo, tačiau Juta - ne išeitis. Knygos veikėjai - 40, ji tiesiog negali būti Juta, kaip kad ir Beresnevičiaus muziejininkas, turįs nemažų problemų su alkoholiu, neturėtų vadintis... knygą palikau ankstesniame bute).
"Bet vietoj padėjėjo likimas jai pateikia vis naujus išbandymus ir galiausiai, praradusi viltį būti išgelbėta, ji turi keistis pati... (čia daugtaškis, jei kam prasprūdo pro akis) (o čia kažko trūksta - perrašinėju iš popieriuko, kurį pripildžiau dar liepą, o knygą palikau aname bute.) Škac, vaikyste! Tu niekada nebegrįši!"
Ant ketvirtojo viršelio parašyta daug dalykų, čia vienas iš jų: "Autorės sukurto personažo Jutos gyvenimas apima tam tikrą mūsų kartos laikotarpį - perėjimą iš uždaros Sovietinės visuomenės į laukinį kapitalizmą su visomis jo privilegijomis ir trūkumais. Juta mėgaujasi gyvenimu, ieško savęs jau ne kaip "tradicinė moteris", kurios profesinis bei asmeninis gyvenimo kelias buvo aiškiai ribojamas visuomenės, bet kaip laisvai mąstanti vakarietė. Ji kopia į kalnus, klaidžioja tarp gyvenimo partnerių, kol galiausiai atsiduria atsiduria akistatoje su pačia savimi... Romaną sunku paleisti iš rankų - taip rūpi Jutos likimas..." (Laima Vincė)
Suprantate, aš nenorėjau skaityti šios knygos. Kodėl aš jos vis dėlto ėmiausi? Iš tingumo. Todėl, kad reikėjo daryti kitus darbus, o aš sumaniau patikrinti, ar mano knygos tvarkoj.
Taigi po šios išsamios įžangos turėčiau pradėti rašyti recenziją (perspėkite, jeigu tai daroma kitaip).
Skaityti buvo labai lengva - kaip moterišką romaną (pasikartosiu - tikiuosi, kad ateityje nebeliks tokio žanro). Skaičiau ją kelionėje - pastumdavau automobilį, įšokdavau vidun ir minčių eigai beveik nenutrūkus toliau ją kramtydavau. Iškildavo keblumų tik tada, kai kas nors prieidavo ir paklausdavo, ką čia skaitau.
"Genovaitės Bončkutės Petro... - tada bičiulis įsistebeilydavo į viršelį. - Čia šiaip, na apie moterį, kuri... Nu, šiek tiek apie žmonių santykius Sovietų Sąjungoj, vaikų... Ai, atsikabink, manai, pats gražus?"
Jei sąžiningai nurašinėčiau popieriuką, dabar turėtų būti sakinys "Nes knyga tai gera". Jį parašiusi ketinau
pataisyti į "Nes knyga, bent pirmoji jos pusė, gera", nes į pabaigą įkyrėjo lytinių santykių dokumentacija, bet dabar galvoju, kad ji tiesiog geresnė nei atrodo.
Kaip suprantate, apgavau tamstas, nes rašyti recenziją nuobodus darbas. Kad nebūčiau ko nuvylusi, numesiu nuorodą į tikrą recenziją. Jos apibendrinantis sakinys galėtų būti "Nes knyga tai prastoka", tai ir žinokitės sau.
Neįvykusi terapija / Genovaitė Bončkutė-Petronienė. - Vilnius : Vaga, 2011
Kadaise dirbau knygyne, į kurį kasdien atkeliaudavo kalnai įvairiausių knygų iš antrų rankų. Viena kasdienių užduočių buvo - atkasti lankytojams praėjimą, suskirstant knygas į teminius bokštelius. Skirtingas temas kuruojantys žmonės peržvelgdavo savo bokštelius ir nurodydavo knygas, kurias iš jų pirktų. Tai reikėdavo daryti greitai, todėl laikui bėgant įprasdavai žmogus per daug knygos nevartęs įspėti jos kategoriją ir netgi nuspręsti - pirks ją kas nors po to ar nepirks. Jei būčiau gavusi į rankas leidinį su tokiu viršeliu kaip Genovaitės Bončkutės Petronienės knygos, net nesuabejojusi būčiau jį metusi prie populiariosios psichologijos arba moterų romanų (jie rausvi, melsvi, gelsvi, kremiškai balkšvi, balti su rausvomis gėlytėmis arba atsainiai keliais brūkštelėjimais nupaišyta liesa moterimi suknele atvira nugara).
Šią knygą puošia laumžirgiai. Laumžirgiai!
Taigi aptarusi gyvybinius knygos elementus, privalau pasidalyti savo mintimis apie atvartus, 4-tąjį viršelį bei jame išrašytas mintis, turėjusias priversti mane skaityti šią knygą.
Atsiverčiu knygą. Viršelis madingai užlenktas, t. y. turi tokį skvernelį, gelbstintį nuo suniokojimo ir supažindinantį su knyga.
"Romano veikėja Juta nori susivokti savyje, ieško psichoterapeuto." (Aš suprantu, kad Genovaitė Bončkutė Petronienė nori tikro vardo, tačiau Juta - ne išeitis. Knygos veikėjai - 40, ji tiesiog negali būti Juta, kaip kad ir Beresnevičiaus muziejininkas, turįs nemažų problemų su alkoholiu, neturėtų vadintis... knygą palikau ankstesniame bute).
"Bet vietoj padėjėjo likimas jai pateikia vis naujus išbandymus ir galiausiai, praradusi viltį būti išgelbėta, ji turi keistis pati... (čia daugtaškis, jei kam prasprūdo pro akis) (o čia kažko trūksta - perrašinėju iš popieriuko, kurį pripildžiau dar liepą, o knygą palikau aname bute.) Škac, vaikyste! Tu niekada nebegrįši!"
Ant ketvirtojo viršelio parašyta daug dalykų, čia vienas iš jų: "Autorės sukurto personažo Jutos gyvenimas apima tam tikrą mūsų kartos laikotarpį - perėjimą iš uždaros Sovietinės visuomenės į laukinį kapitalizmą su visomis jo privilegijomis ir trūkumais. Juta mėgaujasi gyvenimu, ieško savęs jau ne kaip "tradicinė moteris", kurios profesinis bei asmeninis gyvenimo kelias buvo aiškiai ribojamas visuomenės, bet kaip laisvai mąstanti vakarietė. Ji kopia į kalnus, klaidžioja tarp gyvenimo partnerių, kol galiausiai atsiduria atsiduria akistatoje su pačia savimi... Romaną sunku paleisti iš rankų - taip rūpi Jutos likimas..." (Laima Vincė)
Suprantate, aš nenorėjau skaityti šios knygos. Kodėl aš jos vis dėlto ėmiausi? Iš tingumo. Todėl, kad reikėjo daryti kitus darbus, o aš sumaniau patikrinti, ar mano knygos tvarkoj.
Taigi po šios išsamios įžangos turėčiau pradėti rašyti recenziją (perspėkite, jeigu tai daroma kitaip).
Skaityti buvo labai lengva - kaip moterišką romaną (pasikartosiu - tikiuosi, kad ateityje nebeliks tokio žanro). Skaičiau ją kelionėje - pastumdavau automobilį, įšokdavau vidun ir minčių eigai beveik nenutrūkus toliau ją kramtydavau. Iškildavo keblumų tik tada, kai kas nors prieidavo ir paklausdavo, ką čia skaitau.
"Genovaitės Bončkutės Petro... - tada bičiulis įsistebeilydavo į viršelį. - Čia šiaip, na apie moterį, kuri... Nu, šiek tiek apie žmonių santykius Sovietų Sąjungoj, vaikų... Ai, atsikabink, manai, pats gražus?"
Jei sąžiningai nurašinėčiau popieriuką, dabar turėtų būti sakinys "Nes knyga tai gera". Jį parašiusi ketinau
pataisyti į "Nes knyga, bent pirmoji jos pusė, gera", nes į pabaigą įkyrėjo lytinių santykių dokumentacija, bet dabar galvoju, kad ji tiesiog geresnė nei atrodo.
Kaip suprantate, apgavau tamstas, nes rašyti recenziją nuobodus darbas. Kad nebūčiau ko nuvylusi, numesiu nuorodą į tikrą recenziją. Jos apibendrinantis sakinys galėtų būti "Nes knyga tai prastoka", tai ir žinokitės sau.
Neįvykusi terapija / Genovaitė Bončkutė-Petronienė. - Vilnius : Vaga, 2011
Comments
Post a Comment