Tokelės

Velsas man primena pravažiuojančius traukinius. Velse jaučiu laiko trukmę, baigties artum ą – kelionės, buvimo... pinigų. Pasakysiu kaip draugui: velniškai brangu nusigauti į Velsą, ypač į Hay-on-Wye, mano antrus namus. Štai taip važiuojama iš Vilniaus į Hay: taksi į autobusų stotį, autbusu į Kauno oro uostą, tada lėktuvu į Bristolį arba Birminghamą. Vėliau - autobusu iki miesto pagrindinės stoties ir traukiniu į Newportą. Newporte sėdima ant suolo ir klausomasi anglų/valų kalbomis skelbiamos informacijos. Po keturiasdešimt minučių lipama į kitą traukinį, vežantį į Herefordą. Hereforde patikrinamas autobusų tvarkaraštis ir einama į “Queen’s Arms”. Po to apie 10 minu čių stovima prie besilaižančių angliukų, kol atvažiuoja 36 autobusas. Tyliai leidžias pavargusi saulė, žalumos išsitaškuoja avimis, apniunka dangus, vališkaisiais kalneliais smunkant žemyn, aukštyn, šakos brauko plaukus ir autobuso šonus. Kai pirmą kartą kirtau Anglijos-Velso sieną, pamačiau ženklą: “Ideas May Blos

Kaip emocinga moteris, aš neslepiu savo jausmų: nei žmonėms, nei struktūroms. Tie jausmai dažniau neigiami, bet nesvarbu, nes iš širdies! Vietą mano širdyje turi ir Ispanija. Negirdėjusiems pasakysiu: tai tokia širdies vieta, kur nuolat lyja ir į burną lenda vapsvos, kur maisto laukti reikia ilgiau nei valandą, kur vairuotojai nepraleidžia pėsčiųjų, pėstieji atsitrenkę gatvėje nesako "Atsiprašau", o pašnekovai kalbėdami dairosi, ar aplinkiniai juos girdi. Į Ispaniją nepatikliai pažvelgiau prieš daugybę metų, kai mėginome nutranzuoti į Portugaliją. Čia nebuvo vietos tranzuotojams. Vairuotojai šaukia komplimentus, bet nesustoja pavežti. Kaip į keliautojas nežiūri. Angliškai nemoka. Čia patyrėme, ką reiškia nemiegoti bene 70 valandų ir laikyti dėl to tirtančius bičiulio petukus. Pirmas dalykas, kurį Justė padarė grįžusi namo, -  paintu   iškirpo Ispaniją iš Europos žemėlapio ir Portugaliją priklijavo prie Prancūzijos. Nė mažumėlės nežavėjo ir ispanai. Visada labiau vertinau

O po to nustojo lyti. Suėmiau kartono dėžės kraštą, užsimečiau ant riešo maišą su kibiru ir išstūmiau dviratį pro lauko duris. Pastaruoju metu susiduriu su situacijomis, kurios nenutiktų moteriai ilgu paltu ir aukštakulniais, bet man nutinka, nors pagaliau turiu paltą ir net batus. Man nutinka statybos, santechnika, gobelenai, difuzoriai, sifonai, išoriniai blokai, žarnelės, varžų matavimai, įsigijimai ir pardavimai. Ar aš mėgstu šiuos dalykus? Ne, visi žino, kad mėgstu tik apelsinų džemą ant bagetės riekių ir literatūrą. Ar aš žinau, ką anie žodžiai reiškia? Nutuokiu, po šimts perkūnų. Ar tai lengvina mano gyvenimą? Vaikyti! Aš nekalbu apie darbą, jei kam galėjo šauti mintis. Aš kalbu apie spalvingą savo asmeninį gyvenimą. Nesakysiu, kiek kartų pastarąjį mėnesį krausčiausi, bet akylas skaitytojas pats gali įtarti. Žmonės kalba, kad toks mano būdas, tačiau aš kaltinčiau aplinkybes - tas pačias, kurios pagaliau man priminė apie rašymą iš malonumo. Kiti tai pavadintų skyrybomis, b