Rašyti mintyse - daug lengviau nei iš tikrųjų. Todėl sugalvojusi maždaug 12 000 ženklų, sėdu išbandyti savęs popieriumi, kita Nardo žemėlapio puse, kavinėje "Bread and Coffee", kurios personalas visai nemoka angliškai. Iš Cathy pasiskolinau Hemingvėjaus "Men without Women" tokioms akimirkoms kaip ši - kai nebus ką veikti, o ji italų paauglius mokys anglų kalbos prielinksnių. Ne tai kad pati nerasčiau kuo užsiimti Nardo miestelyje Italijos kulne. Bet ir Cathy sakė, kad veikti čia nelabai yra ką - nebent vaikščioti.
Nuoširdžiai vaikščiojau apie 4 valandas, dar miestui besnaudžiant, t. y. apie 2 popiet. Dabar miestas pabudo, o aš ėmiausi itališkos veiklos - gerti kavą ir valgyti gelato. Ir ta proga rašyti, ir Hemingvėjaus neskaityti - nes per daug Lietuvą primena.
Apie ką čia rašau
Visi buvo Italijoje ir visi viską apie ją žino. Betgi aš Italijoje buvau tik sykį, ir tik Bolonijoje - kone darbo reikalais, jei neskaičiuosime pasivaikščiojimo 12 AM nežinoma kryptimi, kiek susinepatoginus laipiojant per miegmaišiuose gulinčius žmones. Todėl, o be abejo, nepasakosiu apie pačią Italiją, jos istoriją ar lankytinus objektus, paminėsiu tik tai, ką pati laikau nuotykiu, o nuotykis man - visi paradoksai ir visa, kas kelia nuostabą.
Nuotykiavau Romoje, Nardo, šiek tiek Lecce (netoli Nardo - mat į Nardo nėra tiesioginio reiso iš Romos) ir traukiniuose tarp šių miestų.
Pamokos irgi nuotykiai
Romoje išmokau trijų dalykų: sakyti un caffe (kirtis ant e), rinktis kavinę pagal jos nutriušimą ir vertinti airių kultūrą.
Nutriušimas sudomino pirmiausia: jei staleliai bet kokie, dėl tvarkos ir grožio pridengti popierinėmis servetėlėmis, stiklinės vandeniui ar vynui ne pirmo naujumo, šeimininkai pamatę nustemba ir džiaugsmingai sušunka "BuonGIORNO" - tai ženklas, kad maistas bus neblogas. Jei restoranėlis miesto centre išblizgintas, kiekviename kampe prašmatnybės, tikėtina, kad personalo akyse tebūsi turistas, su kuriuo galima pretty much bet kaip. Nežinodamas itališko restoranėlio normų, gali nė nesumesti, kad tave apsuko - juk galutinė kaina maždaug tokia, kokia ir nurodyta (kas kad visai nemaža), pavalgei visai skaniai, - kas kad vynas - birzgalas.
Prieš paleisdama mane į miestą Justė perspėjo, kad Romoje kavinių tiek daug, o turistų - irgi užtenka, kad tos kavinės galėtų daryti bet ką. Sakė - tik nevalgyk kavinėse ir negerk jose vyno.
"Nevalgyk kavinėse ir negerk jose vyno" - gal ir neprastas sumanymas, bet labai jau sunkiai įgyvendinamas.
Aišku, kad per patį Velykų piką pasistumdęs su keliomis dešimtimis tūkstančių piligrimų, ta prasme, turistų, susibūrusių į vieną vietą, kad galėtų vėliau pasakyti matę naująjį papa, deja, susidūrę su daugybe turistų, viečikės pavalgyti ir išgerti taurę baltojo ieškai kaip šventryčio išganymo.
Ir ką - aišku, kad kaina per didelė, aišku, kad salotos be meilės ruoštos, o vynas nugręžtas nuo mazgotės, kuria vakar prieš baigdami darbą vyrukai šluostė stalus. Tačiau tenutari, kad tai dalis išgyvenimo, galbūt netgi nuotykio. Ir kavą geri kitur - gal ten bus smagiau.
Smagiau piečiau
Nes jei atostogauji, kelių papildomų eurų už smagumą negaila. Tebūnie tai ne pati geriausia "Margarita", kokią italai gali iškepti (vis dėlto geresnė negu bet kuri Lietuvoje valgyta), tebūnie brangoka, bet norisi smagiai pabūti.
Tačiau paradoksas - ar visai ne paradoksas, o numatytina realybė - kai nuvažiuoji tolėliau, "Margarita" ar kokia kita pica aptriušusioje užeigėlėje pasirodo dar sultingesnė, nesiekia nė pusės ankstesniosios kainos, kava atpinga pustrečio karto, ir nepaisant to, kad už maloniai praleistą laiką sutiktum mokėti daugiau, jis beveik nekainuoja.
Kavinės darbuotoją pamokai kokio angliško žodžio, jis pamoko itališkų, - vos tik išsiaiškina, kad nesi britė.
Po poros valandų jau kartoji tutto bene, reikia ar nelabai.
Kavą geri - žinoma - espreso. Bolonijoje buvau išmokusi kavinėse paprašyti espreso. Jo ir gaudavau, bet tik Romoje sužinojau, kad "espreso" niekas neužsisakinėja. Nes kava ir yra espresas. Caffe. Man tai patinka.
Šildaisi prieš gana smarkią balandžio saulę. Šildaisi, o vėliau, grįžęs į sengalvėlę Lietuvą, išsineri iš odos.
You get in, and you have enough
Velykų rytą Romoje gyvenantis bičiulis britas baksnojo žemėlapį ir labai lakoniškai aiškino, ką turėčiau pamatyti. Kaip minėjau, tai buvo rytas, ir kavą gėrėme kavinaitėje pačiame centre (nemanau, kad nors sykį Romoj spėjau išgerti vandens ar juolab kavos dar namie - visas dienas reikėdavo išskubėti, o tada sėdėti kavinėje). "Vietinių" kavinaitėje, kur sviestiniai rageliai nei šiokie, nei tokie, bet neapsukinėja, jei prie tavęs pripranta. Aišku, kad prie manęs niekas nepriprato, bet prie draugų priprato.
Nuoširdžiai vaikščiojau apie 4 valandas, dar miestui besnaudžiant, t. y. apie 2 popiet. Dabar miestas pabudo, o aš ėmiausi itališkos veiklos - gerti kavą ir valgyti gelato. Ir ta proga rašyti, ir Hemingvėjaus neskaityti - nes per daug Lietuvą primena.
Apie ką čia rašau
Visi buvo Italijoje ir visi viską apie ją žino. Betgi aš Italijoje buvau tik sykį, ir tik Bolonijoje - kone darbo reikalais, jei neskaičiuosime pasivaikščiojimo 12 AM nežinoma kryptimi, kiek susinepatoginus laipiojant per miegmaišiuose gulinčius žmones. Todėl, o be abejo, nepasakosiu apie pačią Italiją, jos istoriją ar lankytinus objektus, paminėsiu tik tai, ką pati laikau nuotykiu, o nuotykis man - visi paradoksai ir visa, kas kelia nuostabą.
Nuotykiavau Romoje, Nardo, šiek tiek Lecce (netoli Nardo - mat į Nardo nėra tiesioginio reiso iš Romos) ir traukiniuose tarp šių miestų.
Pamokos irgi nuotykiai
Romoje išmokau trijų dalykų: sakyti un caffe (kirtis ant e), rinktis kavinę pagal jos nutriušimą ir vertinti airių kultūrą.
Nutriušimas sudomino pirmiausia: jei staleliai bet kokie, dėl tvarkos ir grožio pridengti popierinėmis servetėlėmis, stiklinės vandeniui ar vynui ne pirmo naujumo, šeimininkai pamatę nustemba ir džiaugsmingai sušunka "BuonGIORNO" - tai ženklas, kad maistas bus neblogas. Jei restoranėlis miesto centre išblizgintas, kiekviename kampe prašmatnybės, tikėtina, kad personalo akyse tebūsi turistas, su kuriuo galima pretty much bet kaip. Nežinodamas itališko restoranėlio normų, gali nė nesumesti, kad tave apsuko - juk galutinė kaina maždaug tokia, kokia ir nurodyta (kas kad visai nemaža), pavalgei visai skaniai, - kas kad vynas - birzgalas.
Prieš paleisdama mane į miestą Justė perspėjo, kad Romoje kavinių tiek daug, o turistų - irgi užtenka, kad tos kavinės galėtų daryti bet ką. Sakė - tik nevalgyk kavinėse ir negerk jose vyno.
"Nevalgyk kavinėse ir negerk jose vyno" - gal ir neprastas sumanymas, bet labai jau sunkiai įgyvendinamas.
Aišku, kad per patį Velykų piką pasistumdęs su keliomis dešimtimis tūkstančių piligrimų, ta prasme, turistų, susibūrusių į vieną vietą, kad galėtų vėliau pasakyti matę naująjį papa, deja, susidūrę su daugybe turistų, viečikės pavalgyti ir išgerti taurę baltojo ieškai kaip šventryčio išganymo.
Ir ką - aišku, kad kaina per didelė, aišku, kad salotos be meilės ruoštos, o vynas nugręžtas nuo mazgotės, kuria vakar prieš baigdami darbą vyrukai šluostė stalus. Tačiau tenutari, kad tai dalis išgyvenimo, galbūt netgi nuotykio. Ir kavą geri kitur - gal ten bus smagiau.
Smagiau piečiau
Nes jei atostogauji, kelių papildomų eurų už smagumą negaila. Tebūnie tai ne pati geriausia "Margarita", kokią italai gali iškepti (vis dėlto geresnė negu bet kuri Lietuvoje valgyta), tebūnie brangoka, bet norisi smagiai pabūti.
Tačiau paradoksas - ar visai ne paradoksas, o numatytina realybė - kai nuvažiuoji tolėliau, "Margarita" ar kokia kita pica aptriušusioje užeigėlėje pasirodo dar sultingesnė, nesiekia nė pusės ankstesniosios kainos, kava atpinga pustrečio karto, ir nepaisant to, kad už maloniai praleistą laiką sutiktum mokėti daugiau, jis beveik nekainuoja.
Kavinės darbuotoją pamokai kokio angliško žodžio, jis pamoko itališkų, - vos tik išsiaiškina, kad nesi britė.
Po poros valandų jau kartoji tutto bene, reikia ar nelabai.
Kavą geri - žinoma - espreso. Bolonijoje buvau išmokusi kavinėse paprašyti espreso. Jo ir gaudavau, bet tik Romoje sužinojau, kad "espreso" niekas neužsisakinėja. Nes kava ir yra espresas. Caffe. Man tai patinka.
Šildaisi prieš gana smarkią balandžio saulę. Šildaisi, o vėliau, grįžęs į sengalvėlę Lietuvą, išsineri iš odos.
You get in, and you have enough
Velykų rytą Romoje gyvenantis bičiulis britas baksnojo žemėlapį ir labai lakoniškai aiškino, ką turėčiau pamatyti. Kaip minėjau, tai buvo rytas, ir kavą gėrėme kavinaitėje pačiame centre (nemanau, kad nors sykį Romoj spėjau išgerti vandens ar juolab kavos dar namie - visas dienas reikėdavo išskubėti, o tada sėdėti kavinėje). "Vietinių" kavinaitėje, kur sviestiniai rageliai nei šiokie, nei tokie, bet neapsukinėja, jei prie tavęs pripranta. Aišku, kad prie manęs niekas nepriprato, bet prie draugų priprato.
"Kai įsuksiu į Vatikaną, ar reiktų man apeiti va čia, ar įeiti čia?" - vedžiojau po žemėlapį.
"No, you get in and you have enough", - sakė Chrisas. Gali būti, kad girdėjau papą sakant paskutinius sveikinimo žodžius, o tada girdėjau tik žmones. Tik žmones ir mačiau.
Po poros dienų sugrįžau į tą pačią vietą pasižiūrėti Šv. Petro aikštės be Velykų. Bet jos nefotografavau, nes kam to reikia.
Iš turistinių šventovių aplankiau ir Il Gesu - Jėzaus - katedrą. Ne tik todėl, kad ji arti "Scolars Lounge", airių pabo. Jos fasadas dargi laikomas pirmuoju barokinio fasado pavyzdžiu, o Radvila Našlaitėlis, žvilgtelėjęs į ją XVI a. pab., tučtuojau fundavo beveik tokios pat katedros statybas LDK, Nesvyžiuje (dab. Baltarusija, neklauskit, iš kur žinau.)
Katedra buvo šioks toks nuotykis - norėjau ją pamatyti, bet tikrai nemaniau, kad rasiu neieškodama (geografinė josios padėtis labai patogi kitų vietų atžvilgiu). Il Gesu kaip tik giedojo puikus choras, grojo keistoka vargonininkė, šventorių dailiai auksino pavakario saulė. Pirmąją Velykų dieną. Atkreipiau dėmesį ir į šviesą ant altoriaus, ir į vargonininkę - akivaizdu, kad bažnyčia buvo tuščia. Bažnyčiose, pasirodo, beveik nebūna turistų.
Tiksliau - tų šventovių tiek daug, kad turistai gražiai pasiskirsto po įvairias ir vienas kitam netrukdo. Labai gerai - bažnyčioje gali pailsėti, ramiai pabūti, ten vėsu, tylu, negali neigti - ir gražu visai.
Sergėk Bangladešą
Eina dvi amerikietės link Koliziejaus, sako viena kitai: "Isn't it cool?" (Justė girdėjusi amerikiečius klausiant - kodėl italai neuždengia Koliziejaus stogu). Šurmuliuoja gal net netinkamas žodis - klega smalsuoliai, rėkauja finansiškai suinteresuotieji. Kas nerėkauja (nemoka kalbos) - pliaukši visokiom nesąmonėm, pavyzdžiui, mėto tokį snarglį į žemę, kuris, prilipęs, vėliau vėl pakyla iki delno. Siūlo jį pirkti.
Minėdama Velykas minėtoje kavinėje (kur salotos be meilės), stebėjau bangladešietį, skarų pardavėją. Vėliau kalbėjausi su daugiau už mane žinančiais, ir jie sakė girdėję, kad dalis bangladešiečių į Italiją vyksta geresnio gyvenimo troškimo vedami, bet čia įkliūna į tinklinius santykius su gana aiškia hierarchija. Arba į juos įsivelia dar Bengladeše - juk kažkas turi sumokėti už gana tolimą kelionę, pirmuosius "žaislus" - snarglius, meškiukus, suvenyrus, skėčius, skaras. Tada kyla klausimas - kaip turi būti namie, kad leistum sau čia taip gyventi.
Iš pradžių stebiu jį atsargiai - kad nepristotų su savo skaromis. Bet jis man gražiai nusišypso, paklausia, ar domintų skaros, atsakau neigiamai, ir jis nueina. Praėjus pusvalandžiui tampa beveik smalsu, ar jam pavyks nors vieną parduoti. Neskubriai atsirinkinėju žalesnius salotų lapų plėšinėlius, su vangiu įtarumu uostinėju vyną, o jis jau 45 min. sukiojasi gatvėje, sveikinasi su visomis moterimis, nuolankiai šypteli kiekvienai, atsargiai maskatuodamas per ranką permestais šaliais. Akimirką lukteri, tada vėl išsitiesia, nusišypso ir sveikinasi su praeive. Nė viena nestabteli, reta tarsteli "ne, ačiū" - bangladešiečių čia tiek daug, kad beveik normalu į juos nežiūrėti.
Eina laikas, jis vis sukiojasi, vis šypčioja. Pradedu nejaukiai muistytis. Hm, skaros - gal ta žydra mažiau baisi? Bet kam man skaros, turiu jų pilną palėpę. Ačiū dievui, stabteli turistiškai treninguotos motina ir dukra, šiaurietiškus plaukus susirišusios medžiaga trauktom gumytėm. Išsirenka puošnią alyvinę skarą ir patenkintos nueina.
Ir aš dabar galiu nueiti.
Moterys ir vyrai
Kad ir kaip smagu būtų draugų vedamam vaikščioti po itališkus restoranėlius, ragauti tradiciškai paruoštų artišokų, tą, aną. Bet žmogui reikia ir pašėlt. Eini šėlt, o pasirodo - nėra kur eiti! Nes itališkos kavinės yra kavinės, itališki pabai yra kavinės, restoranai yra restoranai arba kavinės. Dar yra naktiniai klubai, bet taip žemai mes nepuolam.
Taigi - jei ne airiai, Italija nežinotų, kas yra kabakas. Kad galima groti muziką patalpose (ir ne tik popsą - su juo, beje, dabar esu pažįstama labiau nei bet kada; mano draugas Mitas kažkada buvo teisus, tikinęs, kad Brianas Adamsas naujame itališkame restorane Gedimino prospekte - ne blogo skonio, o susiklausymo su Italija įrodymas). Kad stalai gali būti sunkūs, mediniai, o ne grakščiakojai metalinukai (kaip ant tokio nustovėti?). Kad į maitinimo įstaigą galima eiti visai ne dėl maisto ir, tiesą sakant, ne dėl gėrimų. Ir t. t.
Gerai - Roma. Ten yra visko. Bet, pvz., Nardo airių dar nematė, ir vargu ar kada pamatys. Su Cathy vieną vakarą apėjome visą miestą, ieškodamos vietos "for a couple of drinks". Bet visos į tinkamesnes panašios užeigos buvo aplipusios apsiseilėjusiais vyrais. Lyg ir užeitum - bet tie 7 keistuoliai prie durų labai jau spokso. Hm. Gal toliau bus kokia viečikė.
Toliau - tas pats. Moterų Pietuose nėra. Jos arba geria kav..., ne, jų nėra. Kavą jos geria namie, išeina į gatvę su reikalais, kartais pašluoja šaligatvį priešais namų duris.
"Pašėliojimą" pabaigėm (pradėjom?) toje pat "Bread and Coffee". Pleškinant šviesoms ir televizoriams, prie plastikinio apskrito staliuko. Iš šaldytuvo pasiėmėme po 0,33 buteliuką lagerio. Išgėrėm ir išėjom namo.
Tokios tokelės.
"No, you get in and you have enough", - sakė Chrisas. Gali būti, kad girdėjau papą sakant paskutinius sveikinimo žodžius, o tada girdėjau tik žmones. Tik žmones ir mačiau.
Po poros dienų sugrįžau į tą pačią vietą pasižiūrėti Šv. Petro aikštės be Velykų. Bet jos nefotografavau, nes kam to reikia.
Iš turistinių šventovių aplankiau ir Il Gesu - Jėzaus - katedrą. Ne tik todėl, kad ji arti "Scolars Lounge", airių pabo. Jos fasadas dargi laikomas pirmuoju barokinio fasado pavyzdžiu, o Radvila Našlaitėlis, žvilgtelėjęs į ją XVI a. pab., tučtuojau fundavo beveik tokios pat katedros statybas LDK, Nesvyžiuje (dab. Baltarusija, neklauskit, iš kur žinau.)
Katedra buvo šioks toks nuotykis - norėjau ją pamatyti, bet tikrai nemaniau, kad rasiu neieškodama (geografinė josios padėtis labai patogi kitų vietų atžvilgiu). Il Gesu kaip tik giedojo puikus choras, grojo keistoka vargonininkė, šventorių dailiai auksino pavakario saulė. Pirmąją Velykų dieną. Atkreipiau dėmesį ir į šviesą ant altoriaus, ir į vargonininkę - akivaizdu, kad bažnyčia buvo tuščia. Bažnyčiose, pasirodo, beveik nebūna turistų.
Tiksliau - tų šventovių tiek daug, kad turistai gražiai pasiskirsto po įvairias ir vienas kitam netrukdo. Labai gerai - bažnyčioje gali pailsėti, ramiai pabūti, ten vėsu, tylu, negali neigti - ir gražu visai.
Sergėk Bangladešą
Eina dvi amerikietės link Koliziejaus, sako viena kitai: "Isn't it cool?" (Justė girdėjusi amerikiečius klausiant - kodėl italai neuždengia Koliziejaus stogu). Šurmuliuoja gal net netinkamas žodis - klega smalsuoliai, rėkauja finansiškai suinteresuotieji. Kas nerėkauja (nemoka kalbos) - pliaukši visokiom nesąmonėm, pavyzdžiui, mėto tokį snarglį į žemę, kuris, prilipęs, vėliau vėl pakyla iki delno. Siūlo jį pirkti.
Minėdama Velykas minėtoje kavinėje (kur salotos be meilės), stebėjau bangladešietį, skarų pardavėją. Vėliau kalbėjausi su daugiau už mane žinančiais, ir jie sakė girdėję, kad dalis bangladešiečių į Italiją vyksta geresnio gyvenimo troškimo vedami, bet čia įkliūna į tinklinius santykius su gana aiškia hierarchija. Arba į juos įsivelia dar Bengladeše - juk kažkas turi sumokėti už gana tolimą kelionę, pirmuosius "žaislus" - snarglius, meškiukus, suvenyrus, skėčius, skaras. Tada kyla klausimas - kaip turi būti namie, kad leistum sau čia taip gyventi.
Iš pradžių stebiu jį atsargiai - kad nepristotų su savo skaromis. Bet jis man gražiai nusišypso, paklausia, ar domintų skaros, atsakau neigiamai, ir jis nueina. Praėjus pusvalandžiui tampa beveik smalsu, ar jam pavyks nors vieną parduoti. Neskubriai atsirinkinėju žalesnius salotų lapų plėšinėlius, su vangiu įtarumu uostinėju vyną, o jis jau 45 min. sukiojasi gatvėje, sveikinasi su visomis moterimis, nuolankiai šypteli kiekvienai, atsargiai maskatuodamas per ranką permestais šaliais. Akimirką lukteri, tada vėl išsitiesia, nusišypso ir sveikinasi su praeive. Nė viena nestabteli, reta tarsteli "ne, ačiū" - bangladešiečių čia tiek daug, kad beveik normalu į juos nežiūrėti.
Eina laikas, jis vis sukiojasi, vis šypčioja. Pradedu nejaukiai muistytis. Hm, skaros - gal ta žydra mažiau baisi? Bet kam man skaros, turiu jų pilną palėpę. Ačiū dievui, stabteli turistiškai treninguotos motina ir dukra, šiaurietiškus plaukus susirišusios medžiaga trauktom gumytėm. Išsirenka puošnią alyvinę skarą ir patenkintos nueina.
Ir aš dabar galiu nueiti.
Moterys ir vyrai
Kad ir kaip smagu būtų draugų vedamam vaikščioti po itališkus restoranėlius, ragauti tradiciškai paruoštų artišokų, tą, aną. Bet žmogui reikia ir pašėlt. Eini šėlt, o pasirodo - nėra kur eiti! Nes itališkos kavinės yra kavinės, itališki pabai yra kavinės, restoranai yra restoranai arba kavinės. Dar yra naktiniai klubai, bet taip žemai mes nepuolam.
Taigi - jei ne airiai, Italija nežinotų, kas yra kabakas. Kad galima groti muziką patalpose (ir ne tik popsą - su juo, beje, dabar esu pažįstama labiau nei bet kada; mano draugas Mitas kažkada buvo teisus, tikinęs, kad Brianas Adamsas naujame itališkame restorane Gedimino prospekte - ne blogo skonio, o susiklausymo su Italija įrodymas). Kad stalai gali būti sunkūs, mediniai, o ne grakščiakojai metalinukai (kaip ant tokio nustovėti?). Kad į maitinimo įstaigą galima eiti visai ne dėl maisto ir, tiesą sakant, ne dėl gėrimų. Ir t. t.
Gerai - Roma. Ten yra visko. Bet, pvz., Nardo airių dar nematė, ir vargu ar kada pamatys. Su Cathy vieną vakarą apėjome visą miestą, ieškodamos vietos "for a couple of drinks". Bet visos į tinkamesnes panašios užeigos buvo aplipusios apsiseilėjusiais vyrais. Lyg ir užeitum - bet tie 7 keistuoliai prie durų labai jau spokso. Hm. Gal toliau bus kokia viečikė.
Toliau - tas pats. Moterų Pietuose nėra. Jos arba geria kav..., ne, jų nėra. Kavą jos geria namie, išeina į gatvę su reikalais, kartais pašluoja šaligatvį priešais namų duris.
"Pašėliojimą" pabaigėm (pradėjom?) toje pat "Bread and Coffee". Pleškinant šviesoms ir televizoriams, prie plastikinio apskrito staliuko. Iš šaldytuvo pasiėmėme po 0,33 buteliuką lagerio. Išgėrėm ir išėjom namo.
Tokios tokelės.
Comments
Post a Comment