Kai gyveni kaip pabėgėlis, laikaisi labai keistos dietos

... tikina vienoje savo dainų "Refugee All Stars".

- Ar aš panašus į beždžionę? - klausia grupės lyderis ir po nejaukios akimirkos paaiškina:
- Afrikoje gyvena beždžionių, babuinų ir (dar kažko). Beždžionės nedidelės ir ne itin stiprios. Babuinai gerokai didesni ir stipresni, jiems nugalėti beždžionę - vieni niekai.
Įsivaizduokite - beždžionė prisirenka gėrybių, susikrauna jas savo gūžtoje. Ateina stipresnis babuinas ir atima visas gėrybes. Ar tai teisinga?

-E/No/Je, - šaukia klausytojai.
- Ne ne ne ne ne! Tai labai neteisinga.

Ir toliau dainuoja groja šoka regį.
Pamaniau, kad man muzika, jau po kokybės vertinimo, patinka, jei pasižymi bent vienu iš dviejų aspektų - stebina arba yra labai nuoširdi. Tai regis manęs visai nestebina.

/galėtų tuo ir baigtis, bet rašau toliau/
Užsiminiau apie šį vasario pradžioje vykusį koncertą dėl dviejų priežasčių: šiaip jau "Refugee All Stars" yra šaunuoliai. Kita priežastis, tikroji, - anuos sakinukus pasirašiau iškart po koncerto, ir gaila išmest, o vienus publikuoti būtų be ryšio. Kaip matyti iš ankstesnės pastraipos, nesu regio fanė nei žinovė ir vasarį nemačiau prasmės apie koncertą postringauti.
Praėjusį penktadienį buvau kitokiame koncerte, apie kurį be konteksto irgi nerašyčiau, nes nesmagu prisipažinti, kad po tokius vaikštau. Tačiau koncertą galima netvirtai pavadinti aktualija, - įvyko jis prieš 3 dienas, ir drįstu spėti, dažnam įdomesnis už "Refugee All Stars"... Tiesa, dėl nuoširdumo ar sugebėjimo stebinti... Na paklausykite.

Koncertas buvo Patricios Kas.
Iš savęs jis niekuo neprimena "Refugee All Stars" ir vienintelis du koncertus siejantis dalykas - jie koncertai. Tačiau abu žadino smalsumą. "Pabėgėliai" (išties susipažinę pabėgėlių stovykloje Gvinėjoje, jų gimtąją Sierą Leonę alinant pilietiniam karui) turi įdomią istoriją, o aš jau kuris laikas sergu už Sierą Leonę (kas be ko - ir už taiką pasaulyje). Patricią Kas įsidėmėjau vaikystėje, televizijoms prasukus reklamas apie "geriausią pasaulyje dainininkę". Anais laikais dalykus priimdavau už gryną pinigą, nes anais laikais man buvo 8 metai.
Kaip duoklę praeičiai nuvesdinau ausis į josios pasirodymą.

Kad pasakojimas būtų svaresnis, užmečiau akį į paskutinius straipsnius internete. "Nostalgiškas Paryžiaus dvelksmas Vilniuje", "Prancūzų žvaigždė Vilniuje surengė jausmų ir dainų šou", "... nukėlė į praėjusio amžiaus Paryžių"... Hm. Patricia Kas atvažiavo ir kilodamasi padalkas žilaplaukei auditorijai pateikė tikrų tikriausią Paryžiaus šabloną, Paryžiaus klišę, tokio Paryžiaus, kurio nėra jau mažiausiai 50 metų ir bijau, kad niekada ir nebuvo. Dainavo Edith Piaf dainas. Tik šioji, pamename iš įrašų, stovėdavo kaip įbesta ir dainuodavo, ir to visiems buvo sočiai, o Patricia surengė "tikrą šou" - už dailios jos nugaros skrieja vaizdo įrašai (štai čia Patricia vilioja vyrą, suka kirpčio sruogą, nors griūk iš susijaudinimo. Štai čia ji rauda, dievemano, kaip rauda, griūna ant žemės, bet nepasiduoda - bokso ringe, laikydamasi už virvių, vargais negalais keliasi), o scenoje iki pusės nusirengęs raumeningas šokėjas, skambant akordeonui, įnirtingai tamposi ir demonstruoja gatvės šokių, breiko ar robo- išmanymą. Patricia savo ruožtu siūbuoja nuoga kaip medis, radusi dingstį nusimesti ploščių. Buvo ir vaidybos, ir komedijos momentėlių, todėl nenuostabu, kad koncertas taip giriamas.

Aišku, dėl tariamo objektyvumo reikia pasakyti, kad dainavo ji gerai. Galvą susispausti keliais norėjosi tik kelis kartus - turbūt labiau ne dėl atlikėjos, o režisierių ar organizatorių indėlio. Kaskart Patriciai prabilus prancūziškai, pasigirsdavo sinchroniškas vertimas į lietuvių kalbą. Patricia šneka dusliu, žemu balsu ir tiesioginis vertimas turėtų būti "Seksas seksas seksas." O vertėja (manau, atsitiktinė "Pramogų arenos" darbuotoja) strigdama pyp-sėj-o kaip 13 metų mergaitė ir buvo labai nejauku. Juolab kad sakė ji tokius dalykus, kaip "daina apie meilę, meilė apie dainą". Gal Baublienė ir gebėtų tai išreikšti kaip įdomią mintį, bet kur jau kitiems.

Prasidėjus koncertui, Patricia klūpi - suprask, meldžiasi. Koncerto pabaigoje išmeta visų susenusių atlikėjų mėgstamą triuką - atsisveikina ir išeina į užkulisius nesudainavusi populiariausios dainos. Prieš tai, žinoma, pastato visus ant kojų pagerbti Piaf atminimo. Kaip žmogui, kuris yra dėjęs rožę ant Piaf kapo, žinote, tas falšas savotiškas. Žmonės ploja, šaukia, prašo, kad sugrįžtų Kas į sceną, ir ji sugrįžta - ir darsyk persirengusi sudainuoja "Non Je Ne Regrette".
Po koncerto žmonės klausia, koks jis buvo. Turbūt toks... koks ir turėjo būti. Ar ne?