Velsas man primena pravažiuojančius traukinius. Velse jaučiu laiko trukmę, baigties artum ą – kelionės, buvimo... pinigų. Pasakysiu kaip draugui: velniškai brangu nusigauti į Velsą, ypač į Hay-on-Wye, mano antrus namus. Štai taip važiuojama iš Vilniaus į Hay: taksi į autobusų stotį, autbusu į Kauno oro uostą, tada lėktuvu į Bristolį arba Birminghamą. Vėliau - autobusu iki miesto pagrindinės stoties ir traukiniu į Newportą. Newporte sėdima ant suolo ir klausomasi anglų/valų kalbomis skelbiamos informacijos. Po keturiasdešimt minučių lipama į kitą traukinį, vežantį į Herefordą. Hereforde patikrinamas autobusų tvarkaraštis ir einama į “Queen’s Arms”. Po to apie 10 minu čių stovima prie besilaižančių angliukų, kol atvažiuoja 36 autobusas. Tyliai leidžias pavargusi saulė, žalumos išsitaškuoja avimis, apniunka dangus, vališkaisiais kalneliais smunkant žemyn, aukštyn, šakos brauko plaukus ir autobuso šonus. Kai pirmą kartą kirtau Anglijos-Velso sieną, pamačiau ženklą: “Ideas May Blos