Tik persikėlusi į patį dailiausią, saugiausią, švariausią, rūpestingai išpuoselėtą ir apgalvota infrastruktūra apipintą Vilniaus priemiestį, ėmiau dairytis herojų.
Man labai patinka herojai. Visur, kur esu gyvenusi, buvo daugybė, daugybė herojų: štai pirmąsyk gyvendama Užupyje turėjau kaimynę ZZZitą. Tada nesugebėjau įvertinti jos išskirtinumo, prieš išeidama iš namų per durų akutę patikrindavau, ar jos nėra laiptinėje... Jei atvirai - aš nelabai mėgau Zitos, o jai vis atrodė, kad mes valomės kojas į vieną iš jos kilimėlių prie durų, be to, neleido laikyti dviračio mūsų erdvioje laiptinėje, nes čia ne garažas.
Prie Galeros būdavo kitokių herojų, ir jie man patiko daug labiau nei Zita, bet - proto ribose. Vienas iš jų prisistatydavo skulptoriumi, kitas - fotografu, trečias - dailininku, ketvirtas - režisieriumi, o penktas tiesiog siūlė su juo atidaryti leidyklą. Nesupratau, kodėl jis manė, kad mano leidybinis išsilavinimas yra pakankamas pagrindas verslui, bet dabar suprantu, kad jam nelabai rūpėjo tas mano išsilavinimas.
Žodžiu, būdavau apsupta pretenzingų keistuolių, rimtai jų nevertinau, o dailininkui iškėlus pieštuką ir išreiškus susižavėjimą mano profiliu, supratau, kad mano profilį, išsilavinimą ir savitą grožį lengviausia įvertinti pagyvenusiems ir namie nepatenkintiems žmonėms. Nes su metais žmogus vis išmintingesnis.
Tačiau maždaug tada tapau panašia į suaugusį žmogų ir žmonių heroizmas nebegąsdino, t. y. galėjau ramiai juo mėgautis ir dėliotis paradoksalų žmonijos vaizdą, mokėdama save iš jo išskirti ir nerizikuodama, kad tie paradoksai man darys žalą.
Ir tada jis (vaizdas) prisipildė spalvingiausių, jautriausių, savičiausių asmenybių. Vien Hay-on-Wye - herojus ant herojaus. Viena miestelio herojė po gatves vedžiodavosi šunį. Šuo buvo senas ir turėjo papilvės išvaržą - manyčiau, taip reikia vadinti tą keistą balionėlį. Šuniui buvo sunku vaikščioti, todėl moteris dažnai jį vežiodavosi vežimėlyje.
Ji pati, kukli ir mandagi, kūrė nekuklią poeziją ir rašė tinklaraštį, mėgo viduramžių inscenizacijas ir viduramžių rūbus. Po miestelį ji vaikštinėjo mūvėdama baltas pėdkelnes ir drabužius, kažkuo primenančius užuolaidas, - būtų graži moteris, jei ne smarkiai atsikišę dantys, o gal reiktų pasakyti - buvo graži moteris su labai atsikišusiais dantimis.
Kai "Kilverts" ją pamačiau su džentelmenu geriančius vyną (ji mokėjo dailiai laikyti taurę, o jos mostai buvo grakštūs) ir besijuokiančius, pasijutau tokia patenkinta, tarsi ištekinus pusbrolį.
Hay turėjo ir miesto šauklį, town-crier, neblogai žaidusį pokerį ir labai iškilmingai pranešdavusį apie miesto šventes prie miesto laikrodžio. Jis labai mėgo sidrą ir Velso ir Lietuvos labui norėjo vesti Dalią Grybauskaitę. Kasdien čia sutikdavai vyriškį Dizzy, arba Dizz, niekas nežinojo jo tikro vardo, ir Brianą, poetą, kurio kūryba buvo leidžiama tik Naujojoje Zelandijoje. Herojų herojus - knygrišys Chrisas, kalbėdamas jis taip pasimesdavo, kad po kiekvieno sakinio imdavo krizenti, o jo žili susivėlę plaukai tirtendavo. Esu tikra, kad nuėjęs sugalvodavo, ką vertėjo pasakyti užuot pasakius tai, ką pasakė.
Per kiekvieną "open-mic" vakarą jis skaitydavo savo paties parašytą knygą apie Velsą ir 15-etės merginos išgyvenimus (tuo metu visi išeidavo parūkyti). Knyga buvo parašyta pirmuoju asmeniu, taigi jis kalbėdavo už 15-etę. O paskaitęs, imdavo dainuoti. Dainavo jis labai blogai, bet dainavo visuomet - nebūdavo, kad nedainuotų. Labai rėkdavo į mikrofoną ir labai smarkiai braukydavo gitaršės stygas. Viena jo mėgstamiausių dainų buvo Neil Youngo "Like a Huricane", praėjus kokiai pusei metų klausymosi ją pamėgau ir visų nuostabai - netgi prašydavau, kad ją padainuotų. Vėliau išgirdau originalą ir supratau, kad Chrisas dainuoti išmoko iš Neil Youngo ir tapo prastesne jo versija, t. y. Neilas irgi dainuoja blogai, tik gal ne taip garsiai.
Žodžiu, memuarais praradusi 90% skaitytojų dėmesį, pagaliau paaiškinsiu šio rašinio problematiką: Lazdynuose kurį laiką nemačiau nei vieno herojaus. Jie arba smirdi ir nori pinigų, arba viešosiose vietose neatsiskleidžia. Rajone nėra tokių užeigų kaip "Kilverts", kur žmonės, grakščiai laikydami taurę, dainuotų ir skaitytų poeziją, o tai gerokai sumažina lazdyniečių galimybes kurti bendrumo jausmą. Tarsi prisimeni, kad šį ar aną praeivį matei autobuse, bet daugiau nieko apie jį nežinai. Sunku prisirišti ir rūpintis vieta, kurios gyventojai atrodo svetimi.
Aš akylai dairiausi. Žmonių, kuriuos dažnai matyčiau ir kurie veiktų ar kalbėtų skirtingai, nei visi kiti. Iš pradžių įsidėmėjau senuką, kuris, man priėjus prie autobusų tvarkaraščio, pasakė: "Jei tau arti, tai po penkių minučių, jei tau toli, tai blogai." Įsidėmėjau tokį garbanių, bet jis nei ką sako, nei ką daro, tiesiog savo buvimu indikuoja, kad 22 dar nenuvažiavo. Kai Lazdynai buvo uždaryti dėl plento dviračių taurės varžybų, žmonės, nesulaukę autobusų, iš jų turėjo tiesiog išeiti, o senutė stotelėje emocingai kiekvieną pažindino su padėtimi: "Dviračiai, išvien dviračiai važiuoja, važiuoja, važiuoja. Eikit namo, matot, kad neišvažiuosit. Kur einat? Namo?"
Tačiau tai tik žirneliai. Net ir pagyvenęs vyriškis su išmaniuoju ir salotiniais kedų raišteliais mikriuke nėra kažin koks stebuklas.
Todėl prieš kelias dienas važiuodama autobusu net krūptelėjau jau antrąsyk išgirdusi aukštą ir dvasingą moters balsą. "Nuo tavęs dvelkia toooks gilus liūdesys ir jis randa atsaką mano širdy!" - aiškino ji paauglei.
"Ką sakei? Pala", - nutraukiau savo bičiulį.
"Aš tau trukdau klausytis svetimų žmonių pokalbių?" - paklausė jis, fone aidint kalboms apie Viešpatį ir ypatingą būvį, kurį sukelia jo buvimas.
Su palengvėjimu atsidusau.
Man labai patinka herojai. Visur, kur esu gyvenusi, buvo daugybė, daugybė herojų: štai pirmąsyk gyvendama Užupyje turėjau kaimynę ZZZitą. Tada nesugebėjau įvertinti jos išskirtinumo, prieš išeidama iš namų per durų akutę patikrindavau, ar jos nėra laiptinėje... Jei atvirai - aš nelabai mėgau Zitos, o jai vis atrodė, kad mes valomės kojas į vieną iš jos kilimėlių prie durų, be to, neleido laikyti dviračio mūsų erdvioje laiptinėje, nes čia ne garažas.
Prie Galeros būdavo kitokių herojų, ir jie man patiko daug labiau nei Zita, bet - proto ribose. Vienas iš jų prisistatydavo skulptoriumi, kitas - fotografu, trečias - dailininku, ketvirtas - režisieriumi, o penktas tiesiog siūlė su juo atidaryti leidyklą. Nesupratau, kodėl jis manė, kad mano leidybinis išsilavinimas yra pakankamas pagrindas verslui, bet dabar suprantu, kad jam nelabai rūpėjo tas mano išsilavinimas.
Žodžiu, būdavau apsupta pretenzingų keistuolių, rimtai jų nevertinau, o dailininkui iškėlus pieštuką ir išreiškus susižavėjimą mano profiliu, supratau, kad mano profilį, išsilavinimą ir savitą grožį lengviausia įvertinti pagyvenusiems ir namie nepatenkintiems žmonėms. Nes su metais žmogus vis išmintingesnis.
Tačiau maždaug tada tapau panašia į suaugusį žmogų ir žmonių heroizmas nebegąsdino, t. y. galėjau ramiai juo mėgautis ir dėliotis paradoksalų žmonijos vaizdą, mokėdama save iš jo išskirti ir nerizikuodama, kad tie paradoksai man darys žalą.
Ir tada jis (vaizdas) prisipildė spalvingiausių, jautriausių, savičiausių asmenybių. Vien Hay-on-Wye - herojus ant herojaus. Viena miestelio herojė po gatves vedžiodavosi šunį. Šuo buvo senas ir turėjo papilvės išvaržą - manyčiau, taip reikia vadinti tą keistą balionėlį. Šuniui buvo sunku vaikščioti, todėl moteris dažnai jį vežiodavosi vežimėlyje.
Ji pati, kukli ir mandagi, kūrė nekuklią poeziją ir rašė tinklaraštį, mėgo viduramžių inscenizacijas ir viduramžių rūbus. Po miestelį ji vaikštinėjo mūvėdama baltas pėdkelnes ir drabužius, kažkuo primenančius užuolaidas, - būtų graži moteris, jei ne smarkiai atsikišę dantys, o gal reiktų pasakyti - buvo graži moteris su labai atsikišusiais dantimis.
Kai "Kilverts" ją pamačiau su džentelmenu geriančius vyną (ji mokėjo dailiai laikyti taurę, o jos mostai buvo grakštūs) ir besijuokiančius, pasijutau tokia patenkinta, tarsi ištekinus pusbrolį.
Hay turėjo ir miesto šauklį, town-crier, neblogai žaidusį pokerį ir labai iškilmingai pranešdavusį apie miesto šventes prie miesto laikrodžio. Jis labai mėgo sidrą ir Velso ir Lietuvos labui norėjo vesti Dalią Grybauskaitę. Kasdien čia sutikdavai vyriškį Dizzy, arba Dizz, niekas nežinojo jo tikro vardo, ir Brianą, poetą, kurio kūryba buvo leidžiama tik Naujojoje Zelandijoje. Herojų herojus - knygrišys Chrisas, kalbėdamas jis taip pasimesdavo, kad po kiekvieno sakinio imdavo krizenti, o jo žili susivėlę plaukai tirtendavo. Esu tikra, kad nuėjęs sugalvodavo, ką vertėjo pasakyti užuot pasakius tai, ką pasakė.
Per kiekvieną "open-mic" vakarą jis skaitydavo savo paties parašytą knygą apie Velsą ir 15-etės merginos išgyvenimus (tuo metu visi išeidavo parūkyti). Knyga buvo parašyta pirmuoju asmeniu, taigi jis kalbėdavo už 15-etę. O paskaitęs, imdavo dainuoti. Dainavo jis labai blogai, bet dainavo visuomet - nebūdavo, kad nedainuotų. Labai rėkdavo į mikrofoną ir labai smarkiai braukydavo gitaršės stygas. Viena jo mėgstamiausių dainų buvo Neil Youngo "Like a Huricane", praėjus kokiai pusei metų klausymosi ją pamėgau ir visų nuostabai - netgi prašydavau, kad ją padainuotų. Vėliau išgirdau originalą ir supratau, kad Chrisas dainuoti išmoko iš Neil Youngo ir tapo prastesne jo versija, t. y. Neilas irgi dainuoja blogai, tik gal ne taip garsiai.
Žodžiu, memuarais praradusi 90% skaitytojų dėmesį, pagaliau paaiškinsiu šio rašinio problematiką: Lazdynuose kurį laiką nemačiau nei vieno herojaus. Jie arba smirdi ir nori pinigų, arba viešosiose vietose neatsiskleidžia. Rajone nėra tokių užeigų kaip "Kilverts", kur žmonės, grakščiai laikydami taurę, dainuotų ir skaitytų poeziją, o tai gerokai sumažina lazdyniečių galimybes kurti bendrumo jausmą. Tarsi prisimeni, kad šį ar aną praeivį matei autobuse, bet daugiau nieko apie jį nežinai. Sunku prisirišti ir rūpintis vieta, kurios gyventojai atrodo svetimi.
Aš akylai dairiausi. Žmonių, kuriuos dažnai matyčiau ir kurie veiktų ar kalbėtų skirtingai, nei visi kiti. Iš pradžių įsidėmėjau senuką, kuris, man priėjus prie autobusų tvarkaraščio, pasakė: "Jei tau arti, tai po penkių minučių, jei tau toli, tai blogai." Įsidėmėjau tokį garbanių, bet jis nei ką sako, nei ką daro, tiesiog savo buvimu indikuoja, kad 22 dar nenuvažiavo. Kai Lazdynai buvo uždaryti dėl plento dviračių taurės varžybų, žmonės, nesulaukę autobusų, iš jų turėjo tiesiog išeiti, o senutė stotelėje emocingai kiekvieną pažindino su padėtimi: "Dviračiai, išvien dviračiai važiuoja, važiuoja, važiuoja. Eikit namo, matot, kad neišvažiuosit. Kur einat? Namo?"
Tačiau tai tik žirneliai. Net ir pagyvenęs vyriškis su išmaniuoju ir salotiniais kedų raišteliais mikriuke nėra kažin koks stebuklas.
Todėl prieš kelias dienas važiuodama autobusu net krūptelėjau jau antrąsyk išgirdusi aukštą ir dvasingą moters balsą. "Nuo tavęs dvelkia toooks gilus liūdesys ir jis randa atsaką mano širdy!" - aiškino ji paauglei.
"Ką sakei? Pala", - nutraukiau savo bičiulį.
"Aš tau trukdau klausytis svetimų žmonių pokalbių?" - paklausė jis, fone aidint kalboms apie Viešpatį ir ypatingą būvį, kurį sukelia jo buvimas.
Su palengvėjimu atsidusau.
Comments
Post a Comment