Tik persikėlusi į patį dailiausią, saugiausią, švariausią, rūpestingai išpuoselėtą ir apgalvota infrastruktūra apipintą Vilniaus priemiestį, ėmiau dairytis herojų. Man labai patinka herojai. Visur, kur esu gyvenusi, buvo daugybė, daugybė herojų: štai pirmąsyk gyvendama Užupyje turėjau kaimynę ZZZitą. Tada nesugebėjau įvertinti jos išskirtinumo, prieš išeidama iš namų per durų akutę patikrindavau, ar jos nėra laiptinėje... Jei atvirai - aš nelabai mėgau Zitos, o jai vis atrodė, kad mes valomės kojas į vieną iš jos kilimėlių prie durų, be to, neleido laikyti dviračio mūsų erdvioje laiptinėje, nes čia ne garažas. Prie Galeros būdavo kitokių herojų, ir jie man patiko daug labiau nei Zita, bet - proto ribose. Vienas iš jų prisistatydavo skulptoriumi, kitas - fotografu, trečias - dailininku, ketvirtas - režisieriumi, o penktas tiesiog siūlė su juo atidaryti leidyklą. Nesupratau, kodėl jis manė, kad mano leidybinis išsilavinimas yra pakankamas pagrindas verslui, bet dabar suprantu, kad jam