Kadangi miestą dabar valdau iš užribio, po truputį tampu užribio daine ir vis noriau imuosi gvildenti mums, užribio gyventojams, aktualias temas.
Kaip tikrą vartotojų visuomenės atstovę, mane pirmiausia sudomino parduotuvių pasiūla. Turbūt nujaučiate, kuo tai baigsis: imsiu skųstis, esą nieko jose nėra, lentynos nukrautos trim prekių ženklais, visai kitaip nei nei centre, pirkėjai nemandagūs ir nesako "atsiprašau" ir t. t. Kai kas galbūt prikiš pačią duotybę - jei gyveni Lazdynuose, nereikia išsidirbinėti ir ieškoti krautuvėj sojos. Lazdyniečiams nereikia sojos. Ir apskritai - kur tie Lazdynai? Kažkur prie Grigiškių?
Vis dėlto Lazdynai - ne toks jau mažas rajonas, ir galėtų jo gyventojai iš savo prekybviečių reikalauti daugiau. Anot Statistikos departamento, čia gyvena apie 32.000 žmonių. Jei tuo netikite, užeikite vakare į "Rimi".
Kaip suprantu, ši parduotuvė viena populiariausių rajone. Su ja konkuruoja "Iki" - ji didesnė, erdvesnė, prie jos įsikūrusi geriausia iš dviejų Lazdynų picerijų, bet man nepakeliui. Aukštutiniuose Lazdynuose veikia nedidelė, bet gana daili "Maxima", o buvusio Lazdynų kino teatro pastate įsikūrė "Aguonėlė", ir tuo visi labai džiaugiasi. Man asmeniškai patinka čiūdnoka "Aguonėlės" gėlių parduotuvė, nes niekad nežinai, kuo ji nustebins. Pavyzdžiui, pardavėja savo 50-mečio proga išeina švęsti ir vietoje savęs pastato kaimynę, neturinčią nieko bendra su floristika. Kaimynė pasirodo esanti puiki floristė, ir su pasigėrėjimu žvelgdama į rojaus obuoliukų šakelę, sutaiso labai gražią jų puokštę ir dar paaiškina, ką daryti su gyvenimu, nes žmogus ne visada supranti. Centre tokie dalykai nevyksta.
Tačiau centre yra sojos. Ir kelių rūšių dantų pastos. Įvairaus kačių maisto. Kelių rūšių šiukšlių maišų ar guminių pirštinių (pamenate talką, į kurią kviečiau, bet neatėjote?) ir dar kitų dalykų.
Niekada rimtai to nevertinau ir po "Iki" Jasinskio gatvėje šlitinėdavau su neslepiamu nuoboduliu, netgi po to, kai nugirdau, kaip aukštą padėtį tinkle užimantis vyriškis būsimajam darbuotojui aiškino, esą ši parduotuvė - visų "Iki" vėliavnešė, joje pristatomos naujovės, pažiūrima, kaip prigis, o tada diegiamos kitose parduotuvėse. Tai viena pirmųjų vietų, kur buvo įrengtos savitarnos kasos (puikiai pamenu, kaip užsieniečiai stebėjo mane, pirmą kartą besinaudojančią kasa, o po to davė medaus), čia kartais pamatydavai prabėgantį ir ne tokį laimingą kaip nuotraukose Liną Samėną. Dabar jis geresnėje vietoje.
Vakar bandžiau išvardyti bičiuliui visus produktus, kurių stygių pajutau Lazdynuose, bet užstrigau ties kačių maistu ir nieko daugiau neprisiminiau, nes nuoskaudos ilgai nelaikau. Todėl nutarėme užeiti į parduotuvę, pabandyti nusipirkti valgyti ir įsidėmėti, ko neradome.
Taigi - užeiname į parduotuvę ir, bejėgiškai svyrančiomis rankomis statome pirkinių krepšelį atgal iš kur paėmę. Valgyti norisi, reikia to ir ano įsigyti, nes picerija ne prie "Rimi", o "Iki", o mes, pasikartosiu, esame "Rimi".
Tačiau prie dviejų veikiančių kasų nusidriekusios tokios eilės, kokias prisimenu tik iš vaikystės, nors Tarybų Sąjungoje beveik negyvenau. Tokias, kaip anais laikais, kai Lazdynuose veikė "Spar", kitos dvi parduotuvės buvo renovuojamos, o man buvo prisakyta nupirkti broliui sauskelnių, ir 45 min. dėl jų stovėjau eilėje, išėjusi pusvalandžiui pasivaikščioti.
Kelias akimirkas visus pojūčius užgožė nuostaba, tada jausmas "nežinau, ką daryti", o po šio nutariau užuot ką nors pirkusi, išsivirti kiaušinį, ir nenumiriau.
Galima prieiti išvadą, kad užribis grąžina prie tikrųjų vertybių. Gamini namie, neleidi niekams pinigų, pabendrauji su žmonėmis, jei vis dėlto nusprendi toje eilėje pastovėti. Galbūt šiandien taip ir padarysiu. Tiesa, šiandien penktadienis, vadinasi, dauguma žmonių toje eilėje bus arba jau girti, arba pirks alkoholį. Vieni jį pirks tvarkingai, kaip aš. Kiti pirks labai daug ir iš anksto labai džiaugsis ir šūkaus, nes vienam iš būrelio jau 18.
Tik užribyje aplanko tokia gausybė minčių.
This comment has been removed by the author.
ReplyDelete