Šią savaitę galima pavadinti poprasčių bajeriukų apie pasaulio pabaigą savaite. Aš prie juokelių lavinos neprisidėsiu, verčiau papasakosiu apie tikrąją baisiąją pabaigą, tokią, kokia ji galėjo nutikti, ir tokią, kokia nutiko arba tiksliau - nenutiko.
Mano gyvenime nutiko trys įsimenantys dalykai. Vieną sykį man teko perlipti namą, kitą sykį iškritau iš mašinos su tortu rankose, o štai vakar išspyriau duris.
Skamba linksmai, ar ne? Gal ir taip, jei kalbėsime apie namą ir tortą - jie liko sveikutėliai, o durys - anaiptol.
Kepu varškėčius. Kepu, ir laisvesnę akimirką turėdama, sumanau užsukti į tą kambarėlį su širdele. O kai sumanau iš jo išeiti, sugenda spyna ir durys nebeatsidaro.
"Hahaha", - nelinksmai pasakau žiūrėdama į baltą durų dažą. Kitą akimirką užšoku ant durų rankenos ir imu pasiutusiai ją klebenti. Po akimirkos dar pasiučiau - spyną. Prisimenu svarbų dalyką. Panika - nei šis nei tas, per ją ir Titanikas turbūt nuskendo.
Todėl suimu pirščiukais spynos sukaliuką ir sukinėju labai švelniai, pamanytum - su meile. Sukinėju, sukinėju, vėl užpuolu rankeną, pašokinėju vietoje. Vis garsiau čirškia varškėčiai. Sakyti, kad susimąstau apie galimus padarinius - pvz., sudegusią keptuvę, pajuodusį garų surinkiklį, netikslu, nes galvoju tik apie kankinančią mirtį ir tai, kaip mane tualete randa pajuodusią, prisidengusią chalato nuotrupomis.
Prisimenu vaikystėje matytus filmus ir trenkiuosi pečiu į duris. Nepadeda nei man, nei niekam. Tada prisimenu, kad reikia reikšmingai liepti visiems pasitraukti nuo durų ir labai smarkiai spirti. Spiriu. Atrandu, kad spyris (na tai kas, kad paskutinįkart spyrių technika naudojausi prieš 19 metų) yra gerokai veiksmingesnis negu durų tvatijimas petimi. Nieko nepasidaro, bet garsas gerokai reikšmingesnis.
Varškėčiai šnypščia, tuoj sprogs.
O dabar galima pagalvoti apie pabaigą, kuri neatsitiko, bet galėjo atsitikti kitam žmogui. Žmogui, kuriam neteko lipti per namą arba kristi su saldžiu kepiniu rankose. Žmogui, paslydusiam ant nevalytų laiptų ir išsisukusiam čiurną. Galima pagalvoti, bet kažin ar ką sugalvosi. Jeigu jis gyventų vienas, jo niekada niekas neišlaisvintų, nebent prasidėtų tikras gaisras. O gal gaisras neprasidėtų, tik prirūktų namai. Prirūktų, o žmogus, nuvargęs nuo dūmų, alkio (varškėčius juk kepa ne be reikalo) ir klaustrofobijos, numirtų, sukniubęs prie klozeto. Su chalatu. Ir neplautais plaukais. Taip ir atsitiktų.
Bet pabaiga, kuri išties atsitiko, buvo laiminga, tik ne linksma. Po kokių 10 minučių intensyvaus spardymo išspyriau tas prakeiktas duris, atšoko stakta, nulūžo spyna, išlūžo medienos gabalas, ištryško dėkingumo ašara. Pasigaminau angliukų.
Būkite atsargūs, mielieji, ir niekada neikite į kambarėlį su širdute, kai ką nors kepate. Gražių švenčių.
Mano gyvenime nutiko trys įsimenantys dalykai. Vieną sykį man teko perlipti namą, kitą sykį iškritau iš mašinos su tortu rankose, o štai vakar išspyriau duris.
Skamba linksmai, ar ne? Gal ir taip, jei kalbėsime apie namą ir tortą - jie liko sveikutėliai, o durys - anaiptol.
Kepu varškėčius. Kepu, ir laisvesnę akimirką turėdama, sumanau užsukti į tą kambarėlį su širdele. O kai sumanau iš jo išeiti, sugenda spyna ir durys nebeatsidaro.
"Hahaha", - nelinksmai pasakau žiūrėdama į baltą durų dažą. Kitą akimirką užšoku ant durų rankenos ir imu pasiutusiai ją klebenti. Po akimirkos dar pasiučiau - spyną. Prisimenu svarbų dalyką. Panika - nei šis nei tas, per ją ir Titanikas turbūt nuskendo.
Todėl suimu pirščiukais spynos sukaliuką ir sukinėju labai švelniai, pamanytum - su meile. Sukinėju, sukinėju, vėl užpuolu rankeną, pašokinėju vietoje. Vis garsiau čirškia varškėčiai. Sakyti, kad susimąstau apie galimus padarinius - pvz., sudegusią keptuvę, pajuodusį garų surinkiklį, netikslu, nes galvoju tik apie kankinančią mirtį ir tai, kaip mane tualete randa pajuodusią, prisidengusią chalato nuotrupomis.
Prisimenu vaikystėje matytus filmus ir trenkiuosi pečiu į duris. Nepadeda nei man, nei niekam. Tada prisimenu, kad reikia reikšmingai liepti visiems pasitraukti nuo durų ir labai smarkiai spirti. Spiriu. Atrandu, kad spyris (na tai kas, kad paskutinįkart spyrių technika naudojausi prieš 19 metų) yra gerokai veiksmingesnis negu durų tvatijimas petimi. Nieko nepasidaro, bet garsas gerokai reikšmingesnis.
Varškėčiai šnypščia, tuoj sprogs.
O dabar galima pagalvoti apie pabaigą, kuri neatsitiko, bet galėjo atsitikti kitam žmogui. Žmogui, kuriam neteko lipti per namą arba kristi su saldžiu kepiniu rankose. Žmogui, paslydusiam ant nevalytų laiptų ir išsisukusiam čiurną. Galima pagalvoti, bet kažin ar ką sugalvosi. Jeigu jis gyventų vienas, jo niekada niekas neišlaisvintų, nebent prasidėtų tikras gaisras. O gal gaisras neprasidėtų, tik prirūktų namai. Prirūktų, o žmogus, nuvargęs nuo dūmų, alkio (varškėčius juk kepa ne be reikalo) ir klaustrofobijos, numirtų, sukniubęs prie klozeto. Su chalatu. Ir neplautais plaukais. Taip ir atsitiktų.
Bet pabaiga, kuri išties atsitiko, buvo laiminga, tik ne linksma. Po kokių 10 minučių intensyvaus spardymo išspyriau tas prakeiktas duris, atšoko stakta, nulūžo spyna, išlūžo medienos gabalas, ištryško dėkingumo ašara. Pasigaminau angliukų.
Būkite atsargūs, mielieji, ir niekada neikite į kambarėlį su širdute, kai ką nors kepate. Gražių švenčių.
čia komentarai ne tie, kur ten -- tiek ir supratau
ReplyDeleteČia komentarų lyg ir nėra
Delete