Igoris vis dėl to atėjo. Stoviniavau metro, persirišinėjau plaukus, tikrinausi mobilų, o tada prisistatė jaunuolis žydrarėmiais akiniais, nors laukiau visai ne jo, o filmavimo grupės. Prisistatė ir puolė klausinėti - kasgi vyksta, kiek jau nufilmuota ir kodėl jam niekas nieko nepaaiškina. Manė, kad filmuosimės nuo pat ryto, jis pats režisierei paskambino 3 popiet, ir šiaip ne taip susitarė susitikt pusę 9.
Štai mes ir čia. Nežinau, kiek jam sakyt, kiek nesakyt, nes ir taip nemano prasidėjęs su stipria komanda. Tačiau darosi linksmiau - atsirado dar vienas šiek tiek vyksmu nepatenkintas žmogus, aš nebe viena karo - filmavimo - aikštelėj.
Kokioj dar aikštelėj - vidiniam kieme, gatvėj, kabake.
Filmavome vidinį kiemą. Ida, t.y. aš, žavisi Piterio vidiniais kiemais, grafičiais ir visokia neformalia statyba, žmonių saviraiška. Valiai, Valentinui (Igoriui), patinka puošnūs senamiesčio statiniai. Konfliktas (!). Atrodo, nebūtų sudėtinga, bet aš moju ranka į kiemo kampą (purviną, ištaguotą ir išpurkštą baisiais grafičiais, ant supynių geria du geziukai) ir šaukiu - tai yra tai, ko ieškojau, tai tikra, nejaugi tau nepatinka? Valia atsako (gana profesionalia vaidyba) - "O tau ką, patinka?" ir mane juokas suima. Close-up - nebyliai žiūrim vienas į kitą, man graudu. Tada nueinu prie baisaus garažo sienos. Tubūt turėčiau remtis į ją, bet aš nesiremiu, nes manau, viena ranka į ją remiamasi kas valandą. Igoris juokauja - uosk tikrą miestą.
Būnu labai liūdna. Close-up.
Viso filmavimo metu su Igoriu vaipomės dėl trūkumų - hm... operatorius neatėjo. Tiesa, numirė jo teta. Nėra fotoaparato - o Valia turėtų nuolat pyškinti. Tenka pyškinti mobiliuoju. Nėra aiškaus scenarijaus - t.y. konkrečius pokalbius reikia kurti ekspromtu (Ida pajuokauja, Valia nesupranta). Režisierė nemoka paaiškinti, ko iš mūsų tikisi - šneka apie scenos idėją, jausmus ir metaforą, tačiau kiek paeit, kur sustot, į ką žiūrėt ir ką pasakyt - negali. Per kelis dublius pataikom į jos viziją. Pagaliau, pagrindinė veikėja - neprofesionali aktorė, negali garsistui pakvatoti.
Dabar čia apie pusę 3 popiet, filmavimo grupė vis dar pusryčiauja. Aš ir Nastia (ta, kuriai butas vis dėlto nepriklauso) mėginam klausinėti apie filmavimo planus, tačiau niekas rimtai neatsako. Panašu, pagrindines scenas su Igoriu filmuosime ryt, kelios valandos prieš mano kelionę namo. Paties filmo trukmė - 40 min.
Dar apie Piterį - kai sakiau, kad žmonės geria elegantiškai, nebuvau dagyvenusi iki penktadienio vakaro.
Tačiau prisigėrę jie cituoja klasikus ir stipriai filosofuoja (vėlgi absoliutinu - dagyvenusi iki šeštadienio vakaro gal turėsiu kitokių įspūdžių). Miestas pritrenkiantis - jau imi manyti, kad senamiestis liko už nugaros, pasuki už kampo ir - pyst, katedra. Rūmų kompleksas. Aikštė, paminklas, garintų kukurūzų pardavėjai, muzikantai. Parkas. O tame parke pusnuogiai žmonės drybso prieš saulę, priešpiečiauja, žaidžia gaudynių.
Sako, Maskvoj taip gulinėti negalima - jei šalia paminklas. Nesu tikra kaip ir kodėl, bet režisierės brolį milicija susėmė ir privertė mokėti baudą už tai, kad vaikštinėjo aplink Bolotnaya aikštėje stūksančius paminklus.
Šiąnakt sapnavau, kad man paskambino Piteris Andre ir pasakė, kad elgiuosi šiek tiek netaktiškai, jo vardą klijuodama miestui.
Štai mes ir čia. Nežinau, kiek jam sakyt, kiek nesakyt, nes ir taip nemano prasidėjęs su stipria komanda. Tačiau darosi linksmiau - atsirado dar vienas šiek tiek vyksmu nepatenkintas žmogus, aš nebe viena karo - filmavimo - aikštelėj.
Kokioj dar aikštelėj - vidiniam kieme, gatvėj, kabake.
Filmavome vidinį kiemą. Ida, t.y. aš, žavisi Piterio vidiniais kiemais, grafičiais ir visokia neformalia statyba, žmonių saviraiška. Valiai, Valentinui (Igoriui), patinka puošnūs senamiesčio statiniai. Konfliktas (!). Atrodo, nebūtų sudėtinga, bet aš moju ranka į kiemo kampą (purviną, ištaguotą ir išpurkštą baisiais grafičiais, ant supynių geria du geziukai) ir šaukiu - tai yra tai, ko ieškojau, tai tikra, nejaugi tau nepatinka? Valia atsako (gana profesionalia vaidyba) - "O tau ką, patinka?" ir mane juokas suima. Close-up - nebyliai žiūrim vienas į kitą, man graudu. Tada nueinu prie baisaus garažo sienos. Tubūt turėčiau remtis į ją, bet aš nesiremiu, nes manau, viena ranka į ją remiamasi kas valandą. Igoris juokauja - uosk tikrą miestą.
Būnu labai liūdna. Close-up.
Viso filmavimo metu su Igoriu vaipomės dėl trūkumų - hm... operatorius neatėjo. Tiesa, numirė jo teta. Nėra fotoaparato - o Valia turėtų nuolat pyškinti. Tenka pyškinti mobiliuoju. Nėra aiškaus scenarijaus - t.y. konkrečius pokalbius reikia kurti ekspromtu (Ida pajuokauja, Valia nesupranta). Režisierė nemoka paaiškinti, ko iš mūsų tikisi - šneka apie scenos idėją, jausmus ir metaforą, tačiau kiek paeit, kur sustot, į ką žiūrėt ir ką pasakyt - negali. Per kelis dublius pataikom į jos viziją. Pagaliau, pagrindinė veikėja - neprofesionali aktorė, negali garsistui pakvatoti.
Dabar čia apie pusę 3 popiet, filmavimo grupė vis dar pusryčiauja. Aš ir Nastia (ta, kuriai butas vis dėlto nepriklauso) mėginam klausinėti apie filmavimo planus, tačiau niekas rimtai neatsako. Panašu, pagrindines scenas su Igoriu filmuosime ryt, kelios valandos prieš mano kelionę namo. Paties filmo trukmė - 40 min.
Dar apie Piterį - kai sakiau, kad žmonės geria elegantiškai, nebuvau dagyvenusi iki penktadienio vakaro.
Tačiau prisigėrę jie cituoja klasikus ir stipriai filosofuoja (vėlgi absoliutinu - dagyvenusi iki šeštadienio vakaro gal turėsiu kitokių įspūdžių). Miestas pritrenkiantis - jau imi manyti, kad senamiestis liko už nugaros, pasuki už kampo ir - pyst, katedra. Rūmų kompleksas. Aikštė, paminklas, garintų kukurūzų pardavėjai, muzikantai. Parkas. O tame parke pusnuogiai žmonės drybso prieš saulę, priešpiečiauja, žaidžia gaudynių.
Sako, Maskvoj taip gulinėti negalima - jei šalia paminklas. Nesu tikra kaip ir kodėl, bet režisierės brolį milicija susėmė ir privertė mokėti baudą už tai, kad vaikštinėjo aplink Bolotnaya aikštėje stūksančius paminklus.
Šiąnakt sapnavau, kad man paskambino Piteris Andre ir pasakė, kad elgiuosi šiek tiek netaktiškai, jo vardą klijuodama miestui.
Comments
Post a Comment