Eilėraštį tarsi išmokau, o tada įtikinau visus, kad mokėti man jo nereikia - užteks perskaityti iš užrašų knygutės. Perskaičiau. O dabar, išaušus naujai dienai, pildamasi 0% riebumo pieną į tirpią kavą, suvokiu, kad eilėraštis susigulėjo, ir sudeklamuočiau jį be jokių užrašų pagalbos. Deja, per vėlu. Vaidinau, vaidinau, kaip bergždžiai laukiu klube, kad ateitų Igoris. Kalbant apie Igorį - jis vienintelis šioks toks aktorius šiame diletantų būrelyje. Vakar pamiršau paminėti, kad negaunam aparatūros (negaunA - prie ko čia aš, aš tik kaip angelas žemėj laukiu Igorio apsireiškimo). Yra tik filmavimo kameros, ir nieko garsui. Ir šviesų nėra. Gerai, kad neapsiniaukę. Igoriui dar nieko niekas apie tai nepasakė. Baiminasi, ką pagalvos. Vakar filmavome sceną, kur jis neateina, jau imu svarstyti - o gal visai neateis. Taip, gana tragiška, pagal scenarijų, išeitų meilės istorija, tačiau... galėtume gi ją pasukti kita linkme: pvz., filmuoti mane lankančią Ermitažą, vaikštinėjančią po stogus,